Kuo dar galima būtų apkaltinti nepriklausančius sistemai?

Pasibaigus pirmajai 2012-2016 metų kadencijos Seimo sesijai, atėjo laikas truputėlį atsisukti atgal, pamąstyti apie šiandieną ir pažvelgti į rytojų.

Tokiam, kurio dalyviams leidžiama vogti iš valstybės, apgaudinėti jos žmones ir kurti tik sau palankius įstatymus bei taisykles. Tik saviems, o tautai parodoma, kad yra neva opozicija, pozicija, centras, vieni ar kiti esą liberalai. Nieko tokio nėra, egzistuoja viena sistema, o partijų pavadinimai ir ideologijos – žmonių kvailinimui. Juk pakanka pasižiūrėti vien į savivaldybių tarybų sudėtis, į apsimestines koalicijas, kuriose gražiai bičiuliaujasi tie, kurių lyderiai Seime vieni kitus atvirai vadina priešais.

Mes atėjome į valstybės valdžią ne vogti, ne apgaudinėti savo krašto žmonių, kurie mums atidavė balsus, t.y. pasitikėjo. „Drąsos kelias“ turi vieną tikslą - kautis už teisingumą, kuris seniai tapo deficitu teisėsaugoje, teisėtvarkoje, įstatymų leidyboje, švietime, kultūroje, medicinoje, sporte, socialiniuose reikaluose.

Iš visų gyvenimo sričių teisingumas tiesiog išguitas, nes Lietuvoje įprasta atsikratyti problemos paprastu, abejingu ir nuolankiu galvos papurtymu: „Nieko čia nepakeisi“. Žinoma, kad nieko, jei dirbi tik sau. Krauniesi ir politinį, ir kitokį kapitalą.

„Drąsos kelias“ savo rinkėjams nežadėjo didelių algų ir pensijų ar mažesnių šildymo kainų, nes valstybė šiandien to sau negali leisti. Ji jau beveik praskolinta. Todėl sisteminiai politikai ir jiems tarnaujantys jų ideologijos skleidėjai tiesiog neturi kaip įsikibti į tradicinius epitetus „marginalai“, „populistai“, „radikalai“, ką galėtų mesti į „Drąsos kelio“ pusę.

Bet visiems tiems, kam kažkodėl svyla padai, kilo niežulys dėl „Drąsos kelio“ septintuko Seime, reikia kabintis prie bet ko, net menkiausių smulkmenų, kurios galėtų mus pažeminti, įžeisti, įskaudinti, apjuokti prieš tautą. Kuo rengiasi širdimi ir siela šviesus žmogus Jonas Varkala, kas (nesvarbu, jog teisėtai!) dirba mano padėjėjais?

Net mano brolis, žuvęs neištirtomis aplinkybėmis, susiejamas su Kauno nusikaltėlių gauja, nors visi tokių žinių skleidėjai žino, kad Drąsiaus jau nei prikelsi, nei apklausi. Nenustebčiau, jei kuris nors iš mūsų frakcijos Seime narių, mano giminaičių ar pažįstamų žmonių būtų susieti su policijos pareigūnų skandalais, didėjančiu žūvančiųjų autoavarijose skaičiumi ar toliau kylančiomis Lietuvos gyventojų sąskaitomis už šildymą.

Net mano pasisakymas Sausio 13-osios išvakarėse sukėlė didžiausią pasipiktinimo bangą konservatorių stovykloje – lyg būdama Lietuvos pilietė neturėčiau teisės lyginti vakardienos su šiandiena.

Gal tą pyktį pagimdė milžiniškas susidomėjimas mano nuomone? Gal kai kurie dešiniųjų veikėjai piktinosi tik todėl, kad Neringos Venckienės tekstai sulaukia po keliasdešimt kartų daugiau komentarų nei jų? Ne tame yra esmė - artėja pakartotiniai rinkimai į Seimą.

„Drąsos kelias“ būtinai dalyvaus kovo 3-ąją įvyksiančiuose rinkimuose Ukmergės, Biržų-Kupiškio ir Zarasų-Visagino vienmandatėse apygardose. Tai ir yra tulžies nepaliaujančios lieti sisteminės minios vėl padidėjančio nervingumo priežastis. Galbūt „Drąsos kelias“ po pakartotinių rinkimų Seime turės jau ne septynis, o net ir dešimt savo atstovų.

Tad iki kovo 3-osios graži, prabangi violetinė spalva ir toliau bus valkiojama, trypiama, gniuždoma dirbtinų skandalų burbulais. Mes tam esame pasirengę.