K.Ufert: tik dėstytojų ir studentų partnerystė pagerins mokslo kokybę

Lietuvoje dažnai girdime skambant pavojaus varpus, skelbiančius, kad aukštojo mokslo sistema nežengia progreso keliu.

Lietuvos aukštojo mokslo kritikai teigia, kad praraja tarp Lietuvos ir Vakarų Europos universitetų vis didėja. Nenoriu sutikti su tokiais drastiškais teiginiais, nes tikiu, kad jau dabar esame vos per kelis žingsnius nuo kelio, kuriuo turėtų eiti mūsų aukštasis mokslas.

Vienas būtiniausių ir daugiausia naudos duosiančių pokyčių yra senųjų įvairių studijų disciplinų kreditų pakeitimas naująja jau daugelyje Europos Sąjungos šalių veikiančia ECTS kreditų sistema. Anksčiau Lietuvoje taip pat buvo perskaičiuojami kreditai, tačiau tai daroma mechaniškai, esamus kreditus padauginant iš 1,5, o dabar siekiama, kad kreditai būtų perskaičiuojami įvertinant dalyko turinį. Perėjimas prie naujosios kreditų sistemos bus didelis iššūkis visai Lietuvos aukštojo mokslo sistemai – reikės pakeisti ne tik formalius dalykus, bet ir savo mąstymą, per dešimtmečius susiformavusius dėstytojo ir studento santykius bei visų akademinės bendruomenės narių suvokimą apie savo asmeninę atsakomybę.

Sek paskui svajones, o ne madą

Jei paklaustumėte manęs, kodėl reikia naujo harmonizavimo ir mokymosi pasiekimais grįsto studijų programų metodikų kūrimo bei diegimo sistemos, ir ar negalime ramiai gyventi, vadovaudamiesi senąja, paraginčiau kiekvieną iš mūsų, kažkada buvusį, esamą ar dar ateityje būsiantį studentą, prisiminti naktis, praleistas prie knygų, tyliai sau pagalvojant, argi dėstytojas nesuvokia, kad man tenka ruoštis ne vien jo dalykui, bet dar trims, keturiems ar penkiems? Kaip aš galiu visą dieną praleidęs paskaitose ir seminaruose namuose per vieną vakarą perskaityti dar tris knygas? Tokios mintys turbūt yra aplankiusios ne vieną.

Vienas pagrindinių naujosios Europoje vieningos kreditų sistemos ECTS tikslų yra kiekvieno dėstytojo asmeninė atsakomybė ir paskatinimas peržiūrėti savo dėstomo dalyko programą. Svarbu, kad, rengdamas savo dalyko programą, dėstytojas apgalvotų, kokio rezultato jis tikisi. Žinoma, nė vienas dėstytojas nėra aiškiaregys ir negali numatyti, kokias žinias išeidamas iš auditorijos išsineš studentas, nes daug kas priklauso nuo paties besimokančiojo vidinės motyvacijos, bet dėstytojas turėtų sau apsibrėžti, ko jis tikisi iš studento ir ko besimokantysis tikisi iš jo. Tik tiksliai suplanavus savo dėstomos disciplinos programą yra galima sulaukti abipusio pasitenkinimo – studentas įgys reikiamą kvalifikaciją ir žinias, o dėstytojas žinos, kad į profesinį kelią išleido gerą specialistą.

Tačiau esu tvirtai įsitikinusi, kad sėkmingi pokyčiai Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje yra neįmanomi be studentų ir dėstytojų bendradarbiavimo. Anksčiau mąstydavome stereotipiškai, kad studento pareiga yra tik ateiti paskaitas, mokytis ir išlaikyti egzaminus, tačiau dabartinis pasaulis jau diktuoja naują mąstymo modelį – pats studentas turi tapti atsakingu už savo studijų proceso organizavimą. Naujoji kreditų sistema ECTS suteiktų galimybę pačiam studentui laisviau rinktis savo studijų programos dalykus, aktyviau dalyvauti studijų procese ir tobulėti tiek, kiek nori pats studentas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad studentas turėtų atlikti studijų eksperto vaidmenį, nes pats dalyvauja šiame procese, tačiau visada kyla klausimas: kiek motyvuotas ir atsakingas jaučiasi pats studentas? Deja, ne paslaptis, kad specialybė kartais yra renkamasi ne pagal asmeninius gabumus, bet kreipiant dėmesį tik į jos prestižą ir nematant aiškios savo veiklos vizijos. Mano galva, kad įvyktų sėkmingi pokyčiai Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, jau mokykloje turėtų būti skatinama moksleivių motyvacija ir noras sekti paskui savo gabumus ir svajones, o ne masinę madą. Aukštojo mokslo siekiantys jaunuoliai turėtų atkreipti dėmesį į tokius praktinius dalykus, kaip informacijos pasiekiamumas apie dominančią studijų programą, priėmimo į aukštąsias mokyklas aiškumas, profesinio konsultavimo galimybė.

Proga sustoti ir pagalvoti

Tikiuosi, kad kreditų perkėlimas paskatins revoliuciją aukštajame moksle. Tačiau greitų rezultatų tikėtis neverta, nes pokyčiai ir kitose šalyse, kur taikoma ši programa, vyksta palaipsniui. Juk reikia gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį. Visada raginu kiek atlaidžiau žiūrėti į numatytus formalius darbų pabaigimo terminus, nes dėl jų nukenčia darbo kokybė. Vietoj to, verčiau atsižvelgti į projektą įgyvendinančių ekspertų patirtį ir kompetenciją, nes jie gali geriau įvertinti esamą situaciją. Geriau ilgiau dirbti, bet pasiekti ilgalaikį ir patikimą rezultatą, o ne trumpalaikį efektą.

Kreditų sistemos ECTS įvedimas yra puiki proga mums visiems, žmonėms, kurie nėra abejingi aukštojo mokslo kokybei, sustoti ir pagalvoti, kas jau buvo padaryta, ką galima padaryti geriau ar kitaip. Svarbiausia, kad kreditų perkėlimas nevyktų mechaniškai, tik perskaičiuojant kreditus, o ne vertinant studijų kokybę.

Dažnai vadovaujuosi genetikos tyrimų pradininko garsaus Pietų Afrikos mokslininko Sidnio Brenerio mintimi, kad mokslo pažanga priklauso nuo naujų metodų, naujų atradimų ir naujų idėjų. Tik dėstytojams, studentams ir valstybės pareigūnams suvienijus savo jėgas, bus įmanomi nauji ir progresyvūs pokyčiai.

Todėl ir mano aukštojo mokslo vizija paremta lygiaverte studentų ir dėstytojų partneryste bei atsakomybe tiek už savo darbo rezultatus, tiek už bendrą studijų kokybės gerinimą institucijoje ar Lietuvos mastu.