K.Navakas: kaip lietus lietuvių šventes gadina

Čia Lietuva, čia nėra taifūnų, cunamių, nedreba žemė ir Celsijus nekrinta iki minus penkiasdešimties. Todėl gal aktyviausiai mūsų gyvenime dalyvaujantis gamtos reiškinys yra lietus.

Tai jis kilstelėja upių vandenis taip, kad strateginių paupių gyventojai gauna gelbėti savo turtą ir net šunis, tai žliaugia gatvėm (ligi šiol prisimenu sofą, liūties išneštą į K.Donelaičio gatvės vidurį). Tačiau bjauriausia, kai jis nuplauna ne šlaitus, o šventes, kurioms ilgai ruoštasi. Štai ir per šias Jonines niekas per laužus nešokinėjo.

Vainikėlius, tiesa, plukdyti buvo galima neišeinant iš namų, iškišai pro langą – ir plaukia. Lietuvos klimatas įžeidžia žmogaus orumą, kadaise rašė S.T.Kondrotas. Ruoškis nesiruošęs miesto ar asmeninėms šventėms, prigalvok ko tik nori, užgrius lietus ir viskas taip ir liks užklota neperšlampamu audeklu. Tiesa, stebintieji futbolo čempionatą puikiai mato, kad lietus – ir Afrikoje lietus.

Lietus kėsinosi ir į grandiozinę Vilniaus fiestą "Tebūnie naktis", į kurią vyko ir daugybė kauniečių. Iš tiesų – mastai ten buvo nesulyginami su mūsiškiais. Aštuoniasdešimt renginių per vieną naktį! Tačiau visą dieną lijo. Ir kokį vaizdą pamatėme vakare? Panašų kaip ir per mūsų "Kauno naktis".

Minios žmonių vaikščiojo iš vieno Senamiesčio galo į kitą, klausinėdami vieni kitų, ar kur nors kas nors vyksta. Kur nors kas nors vyko, bet lietus ir nežinia taip sėkmingai viską suslapstė, kad nejučia ėmėme ilgėtis Kauno senamiesčio. Jis mažesnis, ką nors rasti būtų lengviau. Visgi ta Vilniaus naktis nuo mūsiškių analogų skyrėsi dar vienu dalyku: ten niekas už nieką nekovojo.

Laisvės alėjoje "žmonės kavingais veidais" baigė savo inteligentiškų protestų sezoną, "Romuvos" reikalus perduodami teisininkų ir valdininkų dispozicijon. Tačiau erdvė prie pasipriešinimo simboliu virtusio kino teatro nuo šiol prašyte prašosi būti užpildoma. Lauko kinu, muzika, pačiomis keisčiausiomis ir linksmiausiomis akcijomis.

Tiesą sakant, Kaune tenka kovoti ne tik dėl "Romuvos". Kaip kadaise Vilnius buvo atlietuvintas, taip Kaunas turi būti atkultūrintas. Ir tokie veiksmai vis dažniau vyksta. Laisvės alėja jau ne tik Kaziuko ir kitokių mugių zona, o ir Senamiestis ima rodyti gyvybės ženklus.

Gyvi, beje, gali būti ir turgūs, tik reikia, kad prekyba juose nebūtų pagrindinė siekiamybė. Puikiausias pavyzdys – atgimęs sekmadieninis "blusų turgus" ant Kauko laiptų. Galima, žinoma, čia ir pirkti, ir parduoti, bet svarbiausia, kad tai viena stilingiausių ir smagiausių galimybių praleisti sekmadienio vidurdienį. Be to, pavyzdys, kaip apleistą vietą sugeba atgaivinti neapleisti žmonės. Tiesa, lietus ir čia nepageidautinas. Prilis į sriubą, kurios čia vis kažkas išverda ir atneša.

Tarsi žinodami, kad per Jonines lis, nemažai kauniečių išskrido į visokias turkijas. O kam? Juk šventė nėra vien geras oras, kad ir ką apie tai manytų S.T.Kondrotas. Šventės yra vidinis dalykas ir skraidydamas po pasaulį jų nerasi, jei neturėsi savyje. Ir tas paparčio žiedas yra vidinis dalykas. Jo taip pat nerasi, jei sieloje nebus. O jei bus – jokie lietūs jo niekad nenuplaus.