Ar jums patinka Kalėdų eglė Rotušės aikštėje? Atsakymai patys skirtingiausi. Vieni pamato ir nualpsta nuo tokio grožio, kiti vadina ją gigantišku bambaliu ir įžiūri čia įvairios ne pačios gražiausios simbolikos. Tretiems dieną ji negraži, o vakare, kai jau žybsi blyksi – akivaizdžiai pagražėja. Šiaip ar taip – abejingų mažai, o tai geras ženklas.

Idėja kurti eglę iš bambalių – nenauja, bet drąsi. Be to, kruopščiai įgyvendinta ir vizualumo jai netrūksta, ypač tada, kai jau žybsi blyksi. Tik įdomu, ar pats plastikas neprofanuoja Kalėdų eglutės kaip simbolio. Tiesa, ten yra ir tikroji, plastikinis tik jos didesnysis gaubtas. Ir čia vėlgi galime įžiūrėti šiuolaikinio žmogaus simbolį: gyva siela viduj ir didžiuliai blizgūs plastikiniai paviršiai (iš esmės – šiukšlės) išorėj. Jei kūrėjai tai ir norėjo pasakyti, pasakė gražiai ir teisingai.

Pirmosios žinios apie Kalėdų eglutes pasiekia mus iš XV a. Ir ne iš kur nors kitur, o iš Talino, kur šiųmetė miesto eglė taip fatališkai tėškėsi žemėn. Pirmosios dirbtinės pradėtos kurti XIX a. Vokietijoje iš žaliai dažytų žąsų plunksnų. Vėliau Kalėdų eglutės gamintos iš ko tik nori, net iš aliuminio, kol visiems laikams atėjo plastikas, polichlorvinilas. Plastiko eglutės tarsi ekologiškos, nes daugkartinės, tačiau po keleto metų polichlorvinilas ima irti, tapdamas nuodingas ir sakų kvapą pakeičia nuodų garai. Be to, toli gražu ne visos jos atiduodamos perdirbti, tad ir ekologiškumas kelia abejonių. Mūsų eglė skelbiasi esanti ekologiška. Hm, ausys pačios nenori priimti žinios plastiką esant ekologiškesnį už medį.

Tačiau ta eglė daug kam patinka, tad ir stovės. Visai kitaip nutiko Romos eglei (pagamintai iš papjė mašė, tad dar ekologiškesnei už mūsiškę), pastaroji ten išstovėjo tik parą. Po to gyventojų pasipiktinimas ją nupūtė akies mirksniu. Beje, toje pačioje Romoje pardavinėjamos mūsiškei genetiškai giminingos dirbtinės eglutės, pagamintos iš šepečių buteliams plauti – žalių ir violetinių. Kainuoja 28,95 euro.

Neaišku, kur eina visuomenė, jei Kalėdų eglutės daromos iš ko tik panorėjus. Pavyzdžiui, iš alaus skardinių ir butelių (didžiausi entuziastai čia „žalieji“ „Carlsberg“ ir „Heineken“), arba iš televizorių, kaip viename Kauno PC. Televizoriai irgi šiuolaikinio žmogaus įsikalinimo metafora, be to, reikiamu laiku jie visi galės transliuoti Popiežiaus „Urbi et orbi“ ar kokias Bernelių Mišias. Popiežius juk toks šiuolaikiškas, rašo komentarus „Twitteryje“, o pagrindinę Italijos eglę (pastaroji irgi nebuvo jokia eglė) įžiebė planšetiniu kompiuteriu.

Na, Kauno eglė, visgi, neprasta. Dar ir dėl to, kad į ją galima įeiti ir parašyti raštelį Kalėdų Seneliui, pageidaujant visokio gulbės pieno. Ir tų raštelių jau prisikaupę šūsnys. Ko pageidauja kauniečiai? Saldainių, meškino, roboto, „Ford Mustang“, BMW, stalo, meilės, Tomo, Patricijos, paprasčiausiai „naujo berno“ ir netgi „taikos visame pasaulyje“. Įdomiausiai visame kontekste atrodo įmestas pirkinių sąrašas: miltų, batono, pieno, žirnelių, tualetinio, dešrelių ir t.t.

Kalėdų Seneliui įprasta dovanas ir dėti po eglute. Tad kai nueisim prie tos žybsinčios blyksinčios eglės pirmąją Kalėdų dieną, po ja turėtume rasti meškinų, robotų, Tomą su Patricija, tualetinio, dešrelių ir viso, ko tik drįsome pageidauti. Nes Kalėdų Senelis kol kas ne iš polichlorvinilo. Jis atvyks ir mums atneš po gražios iliuzijos fragmentą.