Apie šiukšles ir palikimą

Baigėsi balandžio mėnuo – kuopimosi ir tvarkymosi metas. Gerai, kad egzistuoja „Darom“ ir kitokio pobūdžio talkos talkelės, per kurias sąmoningoji tautos dalis surenka tai, ką nelabai sąmoninga jos dalis viešose vietose išbarstė.

Daugiausiai pribarstoma miestiečių numylėtose vietose. Štai, pavyzdžiui, Lampėdžiai, karjero prieigos. Vasarą geru oru pakrantės tirštai nusėtos žmonių. Kai kurie jų mėgsta įsiamžinti po savęs palikdami nuorūkų ar saulėgrąžų lukštų krūveles, ryškiaspalvius traškučių pakelius. Teko matyti ir pakrūmėje kabančias moteriškas kelnaites – keletą dienų jų niekas nepasigedo.

Net žiemą ar ankstyvą pavasarį, tokiu ne sezono metu, čia galima kaktomuša susidurti su labai netikėtomis šiukšlėmis. Prieš porą mėnesių šalia pirtelės ir dar nebaigto įrengti nuotykių parko – vietoje, pamėgtoje šeimų su mažais vaikais, – akį rėžtelėjo šalia kelio numestas, į ledą įšalęs panaudotas prezervatyvas, apsuptas taip pat panaudotų popierinių nosinaičių. Kaip tik vaikštinėjau su visa šeima. „Mama, kažkas balioną numetė“, – pastebėjo aštuonmetė dukra. Na, ne balionas tai, vaikeli. Įdomu, kas buvo ta pora, kuri šaltuoju metų laiku taip šildėsi, matyt, automobilyje? Kas buvo tie jis ir ji? Gal jauna porelė, neturinti „laisvo ploto“? Gal nuobodulio kamuojami sutuoktiniai, ieškantys naujų vietų beišblėstančiai aistrai sužadinti? O gal tai buvo jis ir jis? Ji ir ji? Ne, ji ir ji tai greičiausiai nebuvo...

Na ką gi, tebūnie ir dėl šių šiukšlių kaltas smarkiai vėlavęs pavasaris... Gal, pavyzdžiui, žmonės taip nuo depresijos gydosi. Juk kur kas geriau taip, nei virvė ant kaklo...

Buvau Lampėdžiuose prieš keletą dienų. Švaru, naudoto prezervatyvo – nė kvapo. Kažin, kas jį, atitirpus ledui, surinko? Vienas iš akcijos „Darom“ dalyvių, sąmoningas Lampėdžių bendruomenės narys, o gal dažniausiai šias vietas pasivaikščiojimams pasirinkusios šeimos mama ar tėvas?

Dabar – švaru, bet prasidės tikrasis vasaros sezonas, įšoksim visi į maudymosi kostiumėlius, glaudes ir „pliažankes“, ir vėl šokinėsim tarp nuorūkų, saulėgrąžų lukštų, mūsų mielų augintinių kakučių krūvelių, greičiausiai bus ir viena kita egzotiškesnė šiukšlė.

Tokia jau ta mūsų visuomenė: vieni tvarkosi, o kiti gyvena, vadovaudamiesi principu: po manęs – nors ir tvanas, ir pirmajai grupei rodo aukštai iškeltą vidurinįjį pirštą. Vis dėlto antrosios grupės atstovams norėtųsi priminti, kad Žemė nėra neriboto dydžio, Lietuva – kur kas mažesnė (o, pavyzdžiui, Marsą galėsime apšnerkšti dar negreitai). Todėl egzistuoja didelė tikimybė, kad, jeigu ne tas pats tautietis, tai jo vaikas ar bent jau anūkas pats įsilips į praėjusį kartą paliktą savo augintinio kakutį. Arba to augintinio vaiko ar bent jau anūko kakutį...