Vasaros pabaigtuvių šventė

Šiandien švenčiame Žolinę. Pagal krikščioniškąsias tradicijas, tai Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Kai kurios šios šventės tradicijos siekia dar pagoniškus laikus.

Lietuvoje paplitęs senasis šios šventės pavadinimas - Žolinė, o per iškilmingas šventės mišias šventinami žolynai. Manoma, kad tradicija šventinti žolynus atsirado labai seniai. Pagal legendą, apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno, tik gėles. Dėl to tapo įprasta per šventę neštis į bažnyčią ir šventinti žolynus.

Lietuvoje pradėjus švęsti šią katalikišką šventę, jai pritaikyta nemažai pagoniškų papročių. „Žolinė arba Žolynė - žemdirbių padėkos šventė visoms aukščiausioms jėgoms už gerą derlių, pilnus aruodus, leisiančius ramiai žiemoti. Šventė susijusi su svarbiausių lauko darbų pabaigtuvėmis, vasaros ir rudens sandūra", - aiškino etnologė Gražina Kadžytė.

Anksčiau į bažnyčią nešdavosi ir grūdų, vaisių, daržovių krepšelį. Moterys suskindavo žolynų puokštę, kurioje tilpdavo javų varpos, vaistažolės, prieskoninės žolės ir darželio gėlės.

Tikėta, kad pašventinti žolynai, daržovės turi magiškos galios. Parsineštas daržoves, javus su svečiais valgydavo, kitas dėdavo į aruodą. Šventintų grūdų ir į sėtuvę įberdavo. Sudžiovintus žolynus laikydavo už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatą. Manyta, kad šventinti žolynai saugo namus nuo žaibo, gyvulius - nuo ligų. Šventintų piktžolių sodindavo darže - kad išnaikintų kitas piktžoles.

Per Žolinę tradiciškai susitinkama su giminėmis, reikia ir pačiam pas kitus paviešėti. Anot G.Kadžytės, šis paprotys - tai ūkininkų padėka įvairiuose darbuose talkinusiems žmonėms.

Bažnyčiose, turinčiose Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų vardą, per Žolinę vyksta dideli atlaidai. Garsiausi jų - Pivašiūnuose.