Trumpiausia naktis, ilgiausia diena

Šiandien prasideda vasaros saulėgrįža, kuomet diena yra ilgiausia, o naktis – trumpiausia metuose. Saulė pasiekia didžiausią aukštį. Bemaž savaitę saulė išbūna tame pačiame aukštyje. Tai vadinamasis vasarvidis.

Šiaurinio pusrutulio gyventojams vasaros saulėgrįža, dar vadinama solsticija, (birželio 21 arba 22 d.) yra astronominės vasaros pradžia. Tuomet Saulės kelias virš horizonto būna ilgiausias, taigi diena ilgiausia, naktis trumpiausia. Žiemos saulėgrįža Šiaurės pusrutulyje būna gruodžio 21 arba 22 d. Ji žymi astronominės žiemos pradžią. Tada naktis būna ilgiausia, o diena - trumpiausia.

Šiauriau gyventantys žmonės, pavyzdžiui Sankt-Peterburge, mėgaujasi dar įdomesniu reiškiniu - taip vadinamomis baltosiomis naktimis, kai pakankamai šviesu išlieka kiaurą naktį.

Pietų pusrutulio gyventojams - atvirkščiai, birželio 22 naktis būna ilgiausia, o diena trumpiausia.

Vasarvidis nuo seno švenčiamas kartu su Rasų, o atėjus krikščionybės laikams - su Joninių švente. Nuo birželio 29-osios dienos pradeda trumpėti

Pasak etnologės Pranės Dundulienės, šios šventės susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Rašytiniuose šaltiniuose apie jas pirmąkart užsimenama 1372 m. Senieji lietuvių papročiai pasirodė esą gajūs ir išsilaikė iki XIX a.

Dabar beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo. Šaltiniuose minima Rasos šventė, Kupolės ir kiti pavadinimai išsaugojo esminius šventės momentus, tačiau nebūtinai šiais žodžiais buvo vadinama visa šventė - galbūt tik tam tikra apeiga ar dalis.

Bene pirmasis šią šventę Rasa pavadino T. Narbutas. J. Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII-XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų - žolynų rinkimu, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu.

Krešės - prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu.

XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima, kad kitados vasarvidžio apeigos trukdavusios kone mėnesį. Jų metu būdavo renkami vaistingieji augalai, gėlėmis iškaišomi šaltiniai ir kūrenami laužai ten, pro kur į ganyklas bus genami galvijai.

Katalikų Bažnyčia nuo 506 m. po Kr. susiejo šią pagonišką šventę su Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadino jo garbei Joninėmis, tačiau Joninių apeigose ir dabar tebevyrauja senieji, pagoniški elementai - magijos, saulės, ugnies, vandens, augalijos kultų reliktai.

Nuo seno per švento Jono Krikštytojo šventę kaimuose ir miestuose kuriami laužai, prie jų susirinkę žmonės, ypač jaunimas, šokinėja per liepsnas ir žaidžia ratelius, visą naktį praleidžia linksmindamiesi.

2003 m. vasaros saulėgrįžos šventė arba Joninės Lietuvoje paskelbta nedarbo diena.