Sparnuotieji oro titanai: prieš 600 metų išmirę Haasto ereliai

Viena iš praeitos savaitės interneto sensacijų tapo unikalus vaizdo kamera užfiksuotas epizodas, kai Monrealio parke (Kanada), kur ant vejos vaikštinėjantį vaiką netikėtai atakavo ir į orą iškėlė didžiulis erelis.

Stebint tokius kadrus, atmintyje iškyla epizodas iš vaikystėje matyto filmo „Kapitono Granto beieškant“, kur devynmetį kapitono Granto sūnų Robertą nagais įsikibęs į kuprą nešė gigantiškas Andų kondoras.

Vis dėlto ne taip seniai Žemėje egzistavo dar pribloškiamesnio dydžio plėšrūs paukščiai – Naujoje Zelandijoje kadaise karaliavę ir tik mūsų eros metais išmirę 3,6 metro ūgio (! – ką ir bekalbėti apie sparnų ilgį!) Haasto ereliai.

Trumpam sugrįždami prie nūdienos epizodo Monrealio parke, skaitytojus skubame nuraminti, kad kilniojo erelio (angl. – golden eagle) išpuolis, laimei, nebuvo sėkmingas: paukštis vaikščioti neseniai išmokusį vaiką į orą iškėlė ne daugiau kaip metrą ir paskraidino ne toliau kaip keletą metrų. Vis dėlto siužetas – neįtikėtinas.

Apie tai pastarosiomis dienomis internete suskubo diskutuoti tiek profesionalūs paukščių pasaulio ekspertai, tiek mėgėjai – kad ten puolė visai ne kilnusis erelis, kad tam paukščiui toks elgesys nebūdingas ir kad apskritai tas vaizdo siužetas, ko gero, tėra klastotė.

Galbūt kilnusis erelis visai nemėgino sumedžioti to kūdikio iš Kvebeko. Tačiau ši istorija primena, kad plėšrieji paukščiai (nemenka paukščių rūšių grupė, į kurią patenka ereliai, vanagai, grifai, pelėdos ir pan.) gali būti ne tik beprotiškai stiprūs, bet ir beprotiškai dideli. Bene beprotiškiausias, stipriausias ir didžiausias iš jų visų – gana neseniai Naujoje Zelandijoje kadaise gyvavęs Haasto erelis.

Žemėje Haasto erelių nebelikę vos apie 600 metų (maždaug nuo tada, kai pietinėje N. Zelandijos saloje išsilaipino pirmieji maoriai), tad tai tikrai nėra priešistorinis paukštis. Nors būta pranešimų, kad šį paukštį pavieniams laimingiesiems yra tekę matyti ir po 1400-ųjų metų.

Kaip bebūtų, Haasto ereliai buvo neįtikėtinai dideli ir galingi. Beje, šio paukščio bendras sparnų ilgis, lyginant su kūno ilgiu, yra santykinai nedidelis ir siekia vos tris metrus. „Santykinai nedidelis“ šiuo atveju reiškia tik tai, kad ir šiais laikais pavienių plėšriųjų paukščių (taip pat ir čia minėto kilniojo erelio) sparnų ilgis gali siekti 3 m, o tai irgi yra labai daug.

Yra žinoma, kad kilnieji ereliai, kurie, anot „Popsci.com“, yra netgi labai dažnas paukštis, kartais medžioja net vilkus ar net elnius. Tai – bebaimis ir galingas grobuonis. O sveria beveik pusę tiek, kiek Haasto erelis. Tiesa, galingumu lygintis su Haasto ereliu kilnusis erelis negalėtų nė iš tolo.

Kilnieji ereliai medžioja elnius? Skamba įspūdingai. Vis dėlto ne taip, kaip kai kurios Haasto erelio (lot. - harpagornis moorei) charakteristikos. 3,6 metro „ūgis“ – kūno ilgis nuo uodegos (kurios ilgis – 0,5 metro) iki snapo.

Toks monstras ore smogdavo 80 km/h greičiu – aukos, ko gero, jausdavosi taip, kaip justųsi nelaimėlis, kuriam ant sprando iš 9 aukšto nusileistų betoninis blokas.

Haasto ereliai sumedžioto grobio į orą nekeldavo (kaip kad tame vaizdo siužete mėgino padaryti kilnusis erelis iš Monrealio), o auką ant žemės pribaigdavo savo nagais – didumo sulig tigro iltimis. Viena iltimi Haasto erelis užkabindavo aukos dubenį, o kita smogdavo į aukos kaklą ar galvą. Beje, Haasto erelių genties pavadinimas yra „Harpagornis“ – sudurtinis žodis iš graikų kalbos žodžių, reiškiantis „imtynių kablys“ ir „paukštis“.

Milžiniškieji Haasto ereliai medžiodavo kitus milžiniškus paukščius – dabartinių stručių emu giminaičius, kurie vadinami moa. Ir Haasto ereliai, ir moa stručiai – fenomeno, kuris vadinamas „salos gigantizmu“, pavyzdžiai. Šis fenomenas būdingas nuo kitų, kur kas įvairiapusiškesnių rūšių izoliuotiems gyvūnams. Paradoksalu, tačiau atokiose didelėse salose tokių gigantiškų rūšių individai išauga gerokai didesni nei žemyne.

Naujojoje Zelandijoje iki maorių atvykimo išvis nebuvo sausumos žinduolių, nes jie neturėjo jokių galimybių pasiekti salą. Tad žinduolių įprastai okupuojamas ekologines nišas ten užpildė paukščiai, ropliai, vabzdžiai (pamenate, maždaug prieš metus rašėme apie taipogi N. Zelandijoje rastą didžiausią pasaulyje gyvą vabzdį – į milžinišką svirplį panašią vetą?). Moa stručiai buvo žoliaėdžiai, tad, nelyginant elniai ar stirnos, „ganydavosi“ atvirose vietovėse. O Haasto ereliai įsitaisė salos rūšių mitybos grandinės viršūnėje. Kalbant evoliucijos kalba, Haasto ereliai yra N. Zelandijos tigrai.

N. Zelandijon atsiboginę maoriai išnaikino moa stručius per maždaug šimtmetį po savo atvykimo. Milžiniškiems Haasto ereliams neliko maisto, tad iš paskos išmirė ir jie. Maoriai šiuos plėšrūnus vadindavo Pouakai, naudodavo jų kaulus, apie juos pasakodavo legendose, piešdavo ant olų sienų. Paukštis, be abejo, buvo pakankamai didelis ir stiprus, kad galėtų medžioti žmones, tačiau maorių pasakojimuose jokių liudijimų apie tai nėra.
Kad kadaise egzistavo Haasto ereliai, pirmų požymių atrasta maždaug 1870 m. Po dvidešimties metų rimtų tyrinėjimų ėmėsi vokiečių mokslininkas Julijus fon Haastas (Julius von Haast). Neįtikėtina, tačiau artimiausi Haasto erelių giminaičiai paukščių pasaulyje yra ne milžiniški kilnieji ereliai, o Australazijos regione gyvenantys mažieji ereliai (angl. – little eagle, lot. - Hieraaetus morphnoides) – maždaug sakalo keleivio dydžio plėšrūs paukščiai.

Toks tad dalykas yra tas salos gigantizmas. Neįtikėtina! Kas žino, jei prieš 600 metų Haasto ereliai nebūtų išnykę, gal šiandien „Youtube.com“ stebėtume, kaip vienas iš jų nusineša ne vos vaikščioti pramokusį kūdikį, o stambų suaugusį Kvebeko gyventoją...