Skaitmeninė televizija: kaip Lietuvoje vyksta perėjimo procesas?

Perėjimas prie skaitmeninės televizijos Lietuvoje viešinamas jau gana seniai, tik daug žmonių vis tiek nesigilina ar nenori gilintis. Padėtį apšviestį buvo pabandyta birželio 6 dieną vykusioje konferencijoje, kuriame teko dalyvauti ir man pačiam, tad papasakosiu apie tai, ką Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos (LKTA) atstovai papasakojo apie dabartinę padėtį su perėjimu prie skaitmeninės televizijos.

Apie valandą trukusiame pristatyme kalbėjo keturi pranešėjai: LKTA prezidentė Vaiva Žukienė, LKTA direktorius Juozas Jurelionis, Ryšių reguliavimo tarnybos Radijo ryšio departamento direktorius Dr. Mindaugas Žilinskas bei viešnia iš užsienio – “FTTH Council Europe” prezidentė Karin Ahl. Būtent jie bandė nušviesti visą padėtį.

Pagrindinė išsakyta tema ir problema – kad visuomenė nepakankamai arba ne visai taisyklingai šviečiama skaitmeninės televizijos tema. Žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai būna neretai nepilni, o kai kuriais atvejais net ir klaidinantys. Kadangi iki oficialaus perėjimo spalio 29 dieną liko 4.5 mėnesio, tai nuspręsta prabilti garsiau.

Žurnalistams pateiktoje informacijoje buvo išvardinti oficialūs skaičiai – kiek procentų Lietuvos gyventojų turi susirūpinti dėl perėjimo prie skaitmeninės televizijos.
Kas gali ramiai laukti spalio pabaigos?

Daugiakanalės abonentinės TV abonentai (57% Lietuvos namų valdų) – tai kabelinės televizijos, IP TV, palydovinės TV, antžeminės DVB-T ir mikrobangų daugiakanalės televizijos abonentai;
Nemokamos skaitmeninės antžeminės TV žiūrovai (13.5% namų valdų);
Nemokamos palydovinės bei internetinės TV žiūrovai (3.5% namų valdų).

Taigi, anot Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skaičių, pasirengę analoginės antžeminės televizijos išjungimui yra 74 procentai Lietuvos gyventojų.

Kalbant visai ūkiškai, jeigu jūs dabar turite kabelinę televiziją ar jau dabar žiūrite skaitmeninę televiziją, tada jums absoliučiai nieko nereikia daryti, spalio 29 dieną jums nieko nesikeis – taip tikino konferencijoje dalyvavęs Mindaugas Žilinskas. Ir būtent šioje vietoje kyla problemų – kad tokiems pasirengusiems gyventojams vis tiek tenka aiškinti, kad jiems nereikia pirkti jokių priedėlių ar papildomai mokėti už perėjimą prie kitokios televizijos. LKTA prezidentės teigimu, daug vyresnio amžiaus žmonių nesupranta padėties, dėl to reikia įdėti daug darbo, kad tie žmonės būtų nuraminti.

Kas turėtų sunerimti dėl analoginės antžeminės TV išjungimo?

“Nesaugiai” gali jaustis tie, kurie šiuo metu žiūri analoginę antžeminę televiziją per individualias ar kolektyvines antenas – tokių yra apie 26 procentus Lietuvos namų valdų. Vertinant pagal miestus ir kaimus, tai antžeminę analoginę TV žiūri 40 proc. kaimo gyventojų, 21 proc. miestelių ir gyvenviečių gyventojų, 14 proc. miestų (30-200 tūkst. žmonių) ir 17 proc. didmiesčių gyventojų. Tiesa, šie skaičiai gali būti šiek tiek netikslūs, kadangi iki šiol nėra vienareikšmiškai aišku, kiek Lietuvoje yra namų valdų – vieni šaltiniai nurodo 1.2 mln. (būtent šis skaičius panaudotas nurodytoje statistikoje), o kiti – 1.3 mln.

Plačiau iš techninės pusės kalbėjo Mindaugas Žilinskas:

Iki 1991 m. daugiabučiuose namuose įrengtos kolektyvinio priėmimo sistemos netinkamos DVB-T signalams priimti. Tai susiję su tuo, kad daugiabučiai namai buvo projektuojami pagal TSRS standartus ir kitus norminius aktus, kurie numatė radijo dažnių konvertavimą, t. y. visa TV sistema buvo orientuota į priėmimą žemų televizijos kanalų (iki 39 TV kanalo) radijo dažnių juostoje, aukštesnius TV kanalus konvertuojant į metrinių bangų diapazono kanalus. Šiuo metu skaitmeninei antžeminei televizijai naudojami ir aukšti TV kanalai, net iki 65. Norint senos statybos daugiabučiuose namuose tinkamai priimti skaitmeninės televizijos signalus, reiktų pakeisti senas kolektyvinio naudojimo antenas, senus kabelius, atšakotuvus, įrengti kanalinius stiprintuvus.

Šioje vietoje kyla kita problema, susijusi su visuomenės informavimu. Anot LKTA vadovų, jiems tenka sutikti nemažai žmonių, kurie moka už kolektyvines antenas ir yra šventai įsitikinę, kad jeigu jie jau moka “kažkam” už televiziją (o dažnai prižiūrinti įmonė realybėje neatlieka jokios priežiūros), tai viskas turėtų būti gerai ir pereinant prie skaitmeninės televizijos. Taigi, paradoksas – tie, kurie pasirengę perėjimui, nerimauja dėl ateities, o tie, kuriems iš tikrųjų reikia sunerimti, jaučiasi, tarsi viskas būtų gerai. Nuogastaujama, kad dalis gyventojų gali sunerimti tik tada, kai spalio 29 dienos ryte nepamatys jokios televizijos.

Ką daryti tiems, kas patenka į “juodąjį sąrašą”?

Kartu su skaičiais bei padėties analize, žurnalistams buvo pateiktos ir rekomendacijos, ką reikia patarti tiems žmonėms, kurie šiuo metu patenka į “rizikos grupę”. Iš esmės, yra trys variantai:

Jungtis prie kabelinės televizijos – jos paslaugas 64 Lietuvos miestuose teikia 45 įmonės (įdomi detalė: didžiausias miestas, kuriame nėra kabelinės TV yra Vievis su 4800 gyventojų);
Jungtis prie kitų alternatyvių abonentinės skaitmeninės TV priėmimo būdų (MDTV, IP TV, palydovinės TV, antžeminės DVB-T);
Pasirinkti nemokamą antžeminę skaitmeninę TV ir matyti 13 nekoduotų TV programų.

Susisiekimo ministerija: “Armagedono mes nematome”

Iš anksto neplanuotas spaudos konferencijos etapas buvo Susisiekimo ministerijos atstovo pasisakymas. Jo teigimu, ministerija stengiasi daryti viską, kad gyventojai būtų informuoti tinkamai, ir tikrai netinkamas yra pranešėjų minėtas Latvijos pavyzdys, kur perėjimas prie skaitmeninės televizijos nepraėjo prie nesklandumų. Kelis kartus pakartojęs frazę “Armagedono mes nematome”, savo žodžiais jis šiek tiek pataisė gan pesimistinį toną, kuriuo kalbėjo pagrindiniai pranešėjai.

Konferenciją reziumavo jau minėtas Mindaugas Žilinskas: “Siūlyčiau visiems jau dabar pasitikrinti savo TV priėmimo įrangą, kol dar turime laiko”.