Pasaulio pabaigos proga. Zombių apokalipsė

Taigi, šiandien baigiasi pasaulis. O gal ir nesibaigia. Jei rytojus išauš, vadinasi šiandien dar nesibaigė. Bet kol kas galime pakontempliuoti šį tą apie galimas pasaulio pabaigas.

Vienas iš dažnai popkultūroje sutinkamų apokaliptinių scenarijų yra zombių epidemija, pasibaigianti civilizacijos žlugimu ir veiksmo filmais. Zombių populiarumą gerai atspindi ir tokie dalykai, kaip zombiniai atrakcionų parkai, kompiuteriniai žaidimai ir susirūpinusių piliečių klausimai valdžios atstovams apie pasiruošimą tokios apokalipsės galimybei. Bet popkultūra prisigalvoti gali visko, o ką apie zombius gali pasakyti mokslas? Žemiau pristatysiu keletą įdomybių, iškapstytų plačiuosiuose internetuose.

Pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra – ar zombiai išvis galėtų egzistuoti? Prieš keletą metų balandžio pirmosios proga internete pasklido nuoroda į neva BBC straipsnį apie zombišką virusą Kambodžoje, platinamą uodų įkandimais. Virusas greitai nužudydavo nešėją, o vėliau „prikeldavo“ jį kovulsiškam keleto valandų trukmės periodui, kurio metu lavonas vaikšto, kandžiojasi ir elgiasi kitaip zombiškai. Vėliau, per kitą balandžio pirmąją, sukurtas analogiškas straipsnis, tik šįkart jau veiksmas vyko Londone, o virusas buvo tuo metu siautusio paukščių gripo atmaina. Dabar nei vieno, nei kito straipsnio jau neberandu, telikęs tik jų išaiškinimas.

Bet tai – tik virtualūs juokai, skirti pagąsdinti patiklius žmones. Gerokai kraupiau atrodo realūs pranešimai apie grybus bei virusus, kurie apkrečia organizmus ir juos verčia elgtis nenormaliai, beveik zombiškai. Visa laimė, kad kol kas žmonių tokie parazitai neužkrečia. Tačiau skruzdėlėms ir bitėms nepasisekė. Nors parazitų yra įvairių, daugelio jų poveikis gana panašus: apkrėstasis organizmas nustoja saugotis plėšrūnų ir ima gerokai daugiau valgyti. Papildomas maistas sunaudojamas parazito dauginimuisi, o plėšrūnui suvalgius apkrėstąjį organizmą, parazitui tampa lengviau ištrūkti ir plisti į kitas teritorijas. Beje, kartais tokie zombiški parazitai gali būti naudingi žmonijai: jei pats parazitas kenksmingas tik vienai rūšiai, o ta rūšis pati yra kenkėjas, tai parazitu galimakontroliuoti kenkėjų populiaciją. Taip galima, pavyzdžiui, apsaugoti derlių nuo kokių nors kandžių ar vapsvų. Taigi zombiai kartais būna ir naudingi.

Dabar grįžkime prie hipotetinio scenarijaus, kuriame visgi kažkaip atsiranda zombiai. Įsivaizduokime juos stereotipinius – vaikšto lėtai ir nerangiai, smegenų turi mažai, bet nori daugiau, užkratą perduoda įkąsdami. Ar tokia epidemija sunaikintų civilizaciją? O gal net netaptų epidemija? Mokslininkai nebūtų mokslininkai, jei nebūtų šito sumodeliavę. Štai jums visas keliolikos puslapių tyrimas, kuriame nagrinėjami įvairūs zombių užkrato plitimo scenarijai. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad rezultatai gaunami nedžiuginantys – norėdami išlikti, žmonės turėtų imtis ypatingų ne tik karantino, bet ir zombių naikinimo priemonių, kartais naikindami net ir tik galimai užsikrėtusius.

Naobetačiau į tokius rezultatus reikia žiūrėti atsargiai. Zombių epidemija modeliuojama kaip ir bet kokia kita infekcinė liga. Kiekvienas toks modelis turi nemažai parametrų, kurių skirtingos vertės gali duoti labai skirtingus rezultatus. Visgi kai kurios išvados nepriklauso nuo parametrų: žmonių ir zombių sugyvenimas yra neįmanomas (t.y. visada išlieka arba vien zombiai, arba vien žmonės), nebent būtų išrasti vaistai, verčiantys zombius atgal žmonėmis. Ilgas infekcijos inkubacinis periodas rezultatams reikšmingos įtakos neturi. Karantinas tik atitolina neišvengiamą lemtį, bet epidemijos nesustabdo. Netgi staigūs išpuoliai, kurių metu sunaikinama didelė zombių populiacijos dalis, nesustabdo apokalipsės progreso.

Ir visgi šitie rezultatai tikrai nebūtinai reiškia, kad zombiai neišvengiamai sunaikins žmoniją. Mat rezultatai priklauso ne vien nuo parametrų, bet ir nuo padarytų prielaidų. O tų prielaidų čia yra ne viena ir ne dvi. Pavyzdžiui, nemodeliuojamas populiacijos pasiskirstymas, galimas karantinavimas užsidarant izoliuotose zonose ir neįsileidžiant zombių (Madagaskaro uostai, anyone?) arba priešingai – uždarant zombius. Taip pat nemodeliuojama galimybė gintis nuo zombių atakų ir faktas, kad gerai ginkluoti ir šiaip fiziškai tvirti žmonės turi daugiau šansų netapti zombiais. Įvertinus kai kuriuos iš šių dalykų randama, jog vos truputį pakeitus parametrus zombių epidemija iš apokalipsės virsta trumpalaikiu ir žmonijai nepražūtingu reiškiniu.

Dar viena problema, su kuria susiduria zombiai, yra jų fiziologija. Tai netgi ne viena problema, o ištisa jų šūsnis. Cracked.com jau senokai pateikė sąrašą net septynių priežasčių, kodėl zombių apokalipsė nebūtų apokalipsė. Trumpai apibendrinus: zombiai turi per daug natūralių priešų (visokie kirminukai ir panašiai, mintantys lavonais), jie neatsparūs šalčiui ir karščiui, užkrato perdavimas įkandimu yra tragiškai neefektyvus (pasiutligė nėra epidemija), jie neturi skausmo receptorių (o tai nėra taip gerai, kaip gali atrodyti, nes jie nejaučia, kada susilaužo kaulą ar nukrenta ranka ir negali instinktyviai išvengti tokių pavojų) ir negyja ir galiausiai jie nesugeba net durų atidaryti, ką jau kalbėti apie įtvirtintų gynybos postų puolimą. Taigi žmonijai nėra ko labai bijoti tų zombių. Žinoma, jie gali būti pavojingti, bet civilizacijos pabaigos greičiausiai nesukels.

Ir visgi, jeigu pasaulis baigtųsi zombių apokalipse, kaip tai atrodytų eiliniam žmogui? Maždaug prieš metus kažkas sukūrė paveiksliukų ciklą, parodantį visuomenės kolapsą per žiniasklaidos pranešimus, pokalbius ir kitus simptomus. Sakyčiau, visai neblogas darbas, tad imkit ir žiūrėkit.

Štai tiek, trumpai, apie zombius ir jų apokalipsę. Apie Nibiru gal kitą kartą. O dabar einu šaukti Ktul... ta prasme, toliau daryti kažką moksliško. Na jūs suprantate. Nothing to see here, move along.