Lietuvos Raudonojoje knygoje yra daugybė saugomų žinduolių, paukščių, varliagyvių ir, žinoma, augalų. Besidomintys augalija žmonės pažįsta bent keletą jų rūšių ir žino, kad jų negalima rauti ar skinti. Tačiau dažnas, paklaustas, kodėl reikia saugoti nykstančius augalus, žinos vos vieną ar dvi priežastis. O jų yra šiek tiek daugiau.

Kodėl reikia saugoti nykstančius augalus?

Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė pasakojo, kad žmonės dažnai mano, jog daugiausia yra saugomi kažkokie vaistiniai augalai, kurie gali būti naudingi mūsų sveikatai. Bet iš tikrųjų yra daugiau priežasčių, kodėl reikia tausoti gamtą.

„Kai saugome kažkurią vieną rūšį, net nebūtinai augalų, kartu mes saugome visą gamtos buveinę. Sakykime, jei rūpinamės tam tikru pievos plotu, jame bus ne tik reti augalai, bet kartu čia gyvens įvairūs vabaliukai, drugeliai, sudarantys mitybos grandinę“, –  pridūrė K. Lapelė. Pavyzdžiui, gandralizdyje gyvena žvirbliai ar kiti smulkūs paukščiukai, nes prie gandro lizdo nelenda joks plėšrūnas. Tai tinka ir augalams: jei saugai ąžuolą, tai kartu saugai visą, kas jame gali gyventi.

Yra augalų, kurie saugomi kaip istorinis gamtos reliktas. Vienas tokių – beržas karužis. Prieš ledynmetį Lietuvoje buvo tikrai kur kas daugiau šios rūšies medžių, o dabar jų vos keletas“, – sakė botanikas. Kai kurie reti ir nykstantys augalai gali būti vartojami kaip vaistas, tačiau jų nauda žmogui dar yra tiriama.

Marija Jankauskienė, Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos skyriaus vedėja, sakė, kad saugomi augalai yra mūsų genofondas. „Genofondas – tai rūšių įvairovė. Kuo bus didesnė augalų rūšių įvairovė, tuo bus platesnė gyvūnijos įvairovė. Vieni vabzdžiai prisitaikę imti nektarą iš vienokių augalų, kiti iš kitokių. Yra tokių vabzdžių, kurie kiaušinėlius deda tik ant vienos rūšies augalų. Pavyzdžiui, kraujalakinis melsvys deda tik ant kraujalakės. Taigi jei nebūtų šios gėlės, nebūtų ir šio vabzdžio“, – papildė ji.

Pažeidimus sunku įrodyti

„Labai sunku įrodyti, kad žmogus augalus paėmė iš gamtos. Retai, bet pasitaiko, kad žmogus pardavinėja saugomus augalus, tačiau inspektoriui pasidomėjus, iš kur jie, pardavėjas gali tiesiog pasakyti, kad užsiaugino savo darželyje. O pagauti gamtoje raunant augalus dar nėra pasitaikę“, – sakė M. Jankauskienė.

Pasak jos, dažniau nutinka, kad augalus išknisa šerniukai. „Būna, kad randi išraustas duobutes. Jie mėgsta ėsti šakneles. Žmonės dažniau taip pasielgia iš nežinojimo ar tiesiog užstato pievą ūkine technika, tačiau dabar tokią veiklą griežtai deriname ir prižiūrime“, – pridūrė pašnekovė.

Pasak M. Lapelės, reti ir nykstantys augalai paprastai neauga gausiai žmonių lankomose ar gyvenamose vietovėse, todėl tikrai nėra daug „nusikaltėlių“, prekiaujančių retomis augalų rūšimis. Pačiam Gamtos skyriaus vedėjui Dzūkijos krašte dar neteko pagauti žmonių, pardavinėjančių retus augalus, nors šio parko teritorijoje yra net 80 kaimų.

„Yra tokia lyg ir nerašyta taisyklė, kad geriau neskinti nepažįstamų ir gražiai žydinčių augalų, nes būna, kad iš tų retų augalų moterys labai dailias puokštes susiskina“, – pridūrė vyras.

Pažintiniai takai ir informacijos sklaida

Marija Jankauskienė pasakojo, kad, stengiantis kuo geriau supažindinti žmones su saugomomis augalų bei gyvūnų rūšimis, Žemaitijos nacionaliniame parke buvo įkurtas Šeirės pažintinis takas. Į informacinį centrą užsukę lankytojai gali įsigyti lankstinukų, kuriuos ras informacijos apie saugomų augalų rūšis. Šiame take prie augalų yra susmaigstytos informacinės lentelės. Visuomet vyksta įvairūs mokymai, paskaitos jaunimui, ūkininkams bei miškininkams.

„Kuomet vyksta mokymai ir supažindiname žmones su saugomais augalais, jie labai nustemba, kad mūsų gamtoje yra tokia gausybė saugomų augalų“, – pridūrė vedėja.

M. Lapelė sakė, kad siekiant išsaugoti augalus steigiami botaniniai arba kraštovaizdžio draustiniai. Dažniausias saugojimo būdas – žemės naudojimo reguliavimas. Jeigu tai pievos rūšis, tai reikia tą pievą prižiūrėti, neleisti jai užaugti mišku. Jei tai retų rūšių augavietės, tuomet jos pažymimos miškotvarkos planuose ir medžius toje vietoje leidžiama kirsti tik žiemą, nes taip nebus pažeisti augalai. Kartais svarbiau ne pats augalas, jei jis yra daugiametis, bet tai, kad žemėje liktų jo sėklos, šakniastiebiai. Dar yra tiesioginis draudimas skinti arba rinkti tam tikrus augalus. Pasitaiko, kad žmonės skina gražius augalus, pavyzdžiui, orchidėjas.

Anot botaniko, dažniausiai naudojama pasyvi apsauga – dokumentuose apibrėžiama, ko negalima daryti vienoje ar kitoje augavietėje. Gali būti ir aktyvi apsauga, kuomet pats žmogus padeda gamtai. Pavyzdžiui, palaiko tam tikrą žemės skalsumą, kad augalai neužaugtų per tankiai.