Namuose susirangiusį žaltį gyventojai išprašė tik padedant pareigūnams

Druskininkų savivaldybėje Vilkanastrų kaime į gyvenamąjį namą įsirangė žaltys. Namo šeimininkai, matyt, palaikė žaltį nuodinga gyvate, nes į įvykio vietą buvo iškviesta policija. Tačiau ne ten pataikiusio žalčio istorija baigėsi greitai ir laimingai – jis sugautas ir paleistas artimiausiame miške.

Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros vedėjas teigė nieko negirdėjęs apie šį įvykį, tačiau prisiminė, jog praėjusiais metais žalčiai siautėjo net pačiame Druskininkų mieste.

Ropliams patinka gėlės ir paežerės

„Praeitais metais jie buvo ypatingai aktyvūs. Žinote tuos didelius gėlių vazonus, kuriais dabar papuošti Druskininkai? Juose susirangydavo žalčiai ir gyvendavo. Kažkodėl lindo į namą, kuris įsikūręs prieš „Swedbank“ banko pastatą arba prie Druskonio ežero dažnai juos žmonės pastebėdavo. Šiais metais pirmą kartą girdžiu apie susidūrimą su žalčiu. Gal žmonės jau prie jų priprato?“, - svarstė aplinkosaugininkas.

Gyvenimas kartu su žalčiais

Ką iš tiesų daryti, jei namuose ar kieme pastebite žaltį? Kokią grėsmę jis kelia ar nekelia žmonėms?

Kai kuriuos gyventojus galbūt pašiurpintų Lietuvos gamtos fondo vykdančiojo direktoriaus Edmundo Greimo pasakojimas apie tai, kaip jis kelerius metus gyvena kartu su žalčiais ir džiaugiasi jų „vizitais“.

„Turiu sodybą labai „žaltingoje“ vietoje. Nenuostabu, kad žalčių pastebime daug, bet pavasarį- rudenį daug randame ir sutraiškytų ant kelio. Mano sodyboje gyvena 2 žalčiai, na, dabar kažkodėl liko vienas, - pasakojo E. Greimas. - Jis įsitaiso rąstinio namo plyšiuose ir šildosi. Žinoma, nuo žmonių greitai slepiasi, bet tyliai prisiartinus man patinka juos stebėti. Apskritai man žalčiai patinka.“

Nekanda, bet ginasi kvapu

Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius pasakojo, jog žaltys užauga iki vieno metro ilgio, tačiau žmonių niekada nepuola pats. Apskritai šios gyvatės – bailios ir dažniau pačios skuba slėptis nuo žmonių.

„Sugriebtas žaltys galbūt gali įkąsti į pirštą, bet tik sužnybs jį – jie neturi nei nuodingų dantų, nei nuodų liaukų. Tiesa vieną nemalonią ginybinę taktiką taiko: kartą bandžiau žaltį nunešti nuo kelio, tai sugriebus jis mane apipurškė labai smirdinčiu skysčiu. Jie turi tokias smirdančias liaukas. Toliau važiavau iškišęs vieną ranką per langą“, - juokėsi E. Greimas.

Kadangi žalčiai pamatę žmones dažniausiai slepiasi ir bėga, iš kiemo juos galima ir išvyti, o pastebėjus patalpoje geriausia mėginti sugauti ir išnešti į mišką.

Aiškiai išsiskiria iš nuodingų gyvačių

„Galima įvaryti į maišelį, dėžę, kokią nors kitą talpą, su kuria išneštum laukan. Jei jau gaudyti, tai geriausia suimti kiek žemiau galvos. Galima pasigaminti ir kokią kilpą, ją užnerti, tik labai atsargiai, kad žalčio nesutraiškytumėte. Bet kad dėl žalčio reikėtų skambinti vidaus reikalų sistemos pareigūnams – gal čia jau kiek persistengta“, - korektiškai pastebėjo E. Greimas.

Žalčiai, Gamtos fondo direktoriaus teigimu, turi itin ryškias geltonas dėmes galvos srityje - savotiškas ausis – dėl to juos lengva atskirti nuo kitų gyvačių. Kaip jau minėta, jie nėra nuodingi ar keliantys grėsmę žmogui.

Jei vis dar abejojate – gyvatė marguolė arba angis, kuri gali įkirsti, turi labai ryškią zigzago liniją per visą nugarą. Žaltys neturi tokio rašto.

Kitas nenuodingas Lietuvos roplys – gluodenas – yra gerokai mažesnis už žaltį. Jie daugiausia užauga iki 30 -ies centimetrų, kai žalčiai – iki 1 metro ilgio.

„Žalčius reikia saugoti ir jų nebijoti“, - patarė E. Greimas.