Marso, kaip ir Žemės, paviršius sudarytas iš slenkančių plokščių

Marso paviršių netolimoje praeityje formavo plokščių tektonika, teigiama naujame tyrime. Dėl to planeta gali tapti dar geresne kandidate gyvybei egzistuoti nei manyta anksčiau.

Marse kas keletą milijonų metų gali vykti ir seisminiai poslinkiai – „Marso drebėjimai“, rašo SPACE.com.

Mokslininkai ilgą laiką manė, kad plokščių tektonika, kai didžiulės plutos plokštės traukiasi viena nuo kitos, susiduria ir neria viena po kita, neegzistuoja niekur kitur Saulės sistemoje, išskyrus Žemę. Tačiau šis reiškinys stebimas ir Marse, teigiama naujame tyrime.

„Marsas yra pirminėje plokščių tektonikos stadijoje. Tai leidžia mums pamatyti, kaip galėjo atrodyti ankstyvoji Žemė, ir padėti suprasti, kaip plokščių tektonika prasidėjo mūsų planetoje“, – teigė tyrimo autorius An Yin, planetų geologas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele.

Jei A. Yin teisus, gyvybei raudonojoje planetoje įsitvirtinti galėjo būti lengviau nei manė mokslininkai. Plokščių tektonika, anglį ir kitas medžiagas iškeldama iš Marso vidaus į paviršių, galėjo padėti apsirūpinti maisto medžiagomis, kurių reikia organizmams išgyventi.

A.Yin analizavo apie 100 nuotraukų, kurias padarė NASA „Mars Odyssey“ ir „Mars Reconnaissance Orbiter“ kosminiai aparatai. Iš jų maždaug dešimtyje matyti plokščių tektonikos įrodymų, teigė jis.

„Kai tyrinėjau Marso palydovines nuotraukas, dauguma darinių atrodė labai panašūs į sprūdžių sistemas, kurias mačiau Himalajuose ir Tibete, o taip pat Kalifornijoje, įskaitant geomorfologiją“, – aiškino A.Yin.

Pavyzdžiui, jis pastebėjo stačias uolas, kurias galima palyginti su uolomis Kalifornijos Mirties slėnyje, kurias sukūrė sprūdžiai. Nuotraukose taip pat matyti labai lygi ir plokščia kanjono sienos pusė. Anot A.Yin, tai dar vienas stiprus tektoninio aktyvumo įrodymas.

Be to, raudonojoje planetoje yra ilgos, tiesios ugnikalnių grandinės, įskaitant tris, kurie sudaro Tarsijos kalnyną, netoli didžiulio Olimpo kalno. Šios linijinės grandinės galėjo susiformuoti judant plokštei, esančiai virš „karštojo“ Marso mantijos taško. Manoma, kad būtent taip susiformavo Havajų salos Žemėje.

„Tokių ypatybių nepamatysite jokiose kitose Saulės sistemos planetose, išskyrus Žemę ir Marsą“, – teigė A.Yinas.

Marse taip pat yra ilgiausia ir giliausia kanjonų sistema Saulės sistemoje. Marinerio slėnis driekiasi beveik 4 tūkst. kilometrų, jis maždaug devynis kartus ilgesnis nei Žemės Didysis kanjonas.

Mokslininkai jau keturis dešimtmečius svarsto, kaip Marinerio slėnis susiformavo. A. Yin mano, kad tai dar vienas Marso plokščių tektonikos įrodymas.

„Iš pradžių apie plokščių tektoniką negalvojau, tačiau kuo ilgiau analizavau, tuo labiau įsitikinau, kad Marsas daug labiau skiriasi nuo to, ko tikėjosi kiti mokslininkai. Pamačiau, kad teiginys, jog tai tiesiog didžiulis plyšys, kuris atsivėrė, yra neteisinga. Iš tiesų tai plokštės, kuri juda horizontaliai, riba. Tai šokiruoja, tačiau įrodymai gana aiškūs“, – tvirtino mokslininkas.

„Sluoksnis skyla ir ilgą atstumą juda horizontaliai. Tai labai panašu į Žemės Negyvosios jūros sprūdžių sistemą, kuri taip pat atsivėrė ir juda horizontaliai“, – pridūrė A.Yin.

Marinerio slėnis žymi dviejų plokščių, kurios viena kitos atžvilgiu horizontaliai pajudėjo maždaug 150 kilometrų, susitikimo tašką, teigė mokslininkas. Jis šias plokštes vadina Marinerio slėnio pietine ir Marinerio slėnio šiaurine bei mano, kad tai greičiausiai yra vienintelės plokštės Marse (palyginimui, Žemėje yra septynios mantijos plokštės).

„Žemės „kiaušinio lukštas“ labai suskilęs, taigi jos paviršius turi tiek daug plokščių. Marsas suskilęs tik šiek tiek, tačiau vieną dieną gali tapti labai suskilęs. Tačiau viskas vyksta labai lėtai dėl mažo planetos dydžio, nes ten mažiau procesą skatinančios terminės energijos. Tai gali būti priežastis, kodėl Marse plokščių mažiau nei Žemėje“, – aiškino A.Yin.

Mokslininkas mano, kad plokštės aktyvios ir dabar, tad retkarčiais jos gali sukelti „Marso drebėjimus“.

„Manau, sprūdis vis dar aktyvus, tačiau ne kiekvieną dieną. Jis prabunda retkarčiais, per ilgą laiko tarpą, galbūt kas milijoną ar daugiau metų“, – tvirtino jis.