Kiek trunka savarankiškas nutrauktos driežo uodegos gyvenimas?

Galūnės netektis žmogui – vienas iš rimčiausių anatominių nuostolių. Aukoti kurią nors savo galūnę žmogus galėtų tik tuomet, kai nėra jokios, JOKIOS kitos išeities. Kaip, pavyzdžiui, nutiko po kalnus vaikštinėjusiam filmo „127 valandos“ herojui. Tačiau gyvūnijos pasaulyje amputacija yra gana paplitęs fenomenas. O tikri uodegų netekimo virtuozai yra driežai.

Esame rašę apie ne visas kojas turinčius vorus, miestų gyventojams galbūt yra ne sykį tekę matyti viena koja klibikščiuojantį balandį. Daugeliu atveju galūnės prarandamos netikėtai. Tačiau yra padarų, kurie savo kūno dalis amputuoja tyčia, siekdami suklaidinti užpuolusį plėšrūną. Vienas iš tokių – leopardiniu gekonu vadinamas driežas.

Užpultas jis, kaip ir daugelis driežų, gali netikėtai nusimesti uodegą. Dar įdomiau yra tai, jog amputuotas driežo kūno fragmentas maždaug pusvalandį juda ir net reaguoja į aplinkos dirgiklius.

Gal toks veiksmas iš pirmo žvilgsnio atrodo šiurpus, tačiau autotomija (taip vadinamas gyvūnų sugebėjimas savarankiškai amputuoti kurią nors savo kūno dalį) yra gana paplitęs reiškinys. Daugeliui driežų ir gyvačių, taip pat aštuonkojams ar vorams, ir net kai kurioms žinduolių rūšims (pavyzdžiui, dygliažiurkėms) tai – visai natūralus ir įprastas dalykas. Tikrieji autotomijos virtuozai yra jūros kopūstai: užpuolus agresoriui, šie šlykštokos išvaizdos gyviai tiesiogine prasme paleidžia sau žarnas.

Galūnę ar organą atskyrus nuo kūno, funkcionuoti jis nustoja gana greitai, tačiau tai – reliatyvus dalykas. Esame rašę apie tai, jog giljotinuotųjų galvos mirksėdavo iki pusės minutės. Tiesa, nusimestos leopardinių gekonų galūnės galuojasi maždaug 50 kartų ilgiau. Ir ne tik ilgiau, bet ir... manevringiau.

Riversaido Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkas Timotis Higemas (Timothy Higham) su kolega iš Kalgario universiteto (Kanada) Entoniu Raselu (Anthony Russell) 2009 m. užfiksavo, jog nutraukta gekono uodega pirmosiomis minutėmis po amputacijos vartosi ir šokčioja net į 3 cm aukštį.

Siekdami išsiaiškinti, kaip juda nutrauktos gekonų uodegos, T. Higemas ir A. Raselas keturiems užmigdytiems gekonams į uodegas implantavo keturis elektrodus. Kai driežai nubudo, tyrėjai įžnybė jiems uodegas ir išprovokavo roplius jas nusitraukti. Tuomet tyrėjai fiksavo elektrinį amputuotų galūnių aktyvumą tol, kol tos galūnės judėjo.

Eksperimento meto mokslininkai užfiksavo du nutrauktų uodegų judėjimo būdus. Uodegos šokinėjo ar vartėsi tuomet, kai elektrinis aktyvumas buvo fiksuojamas išsyk abiejuose uodegų galuose. Kai elektrinis aktyvumas buvo fiksuojamas tik viename iš uodegos galų, uodega tuomet viksėdavo į šalis.

Šuoliukus ir rangymąsi stimuliuodavo kintančios trukmės impulsai, o uodegos viksėjimą išprovokuodavo stabilesnės trukmės impulsai. T. Higemo nuomone, tai rodo, jog abu manevrus reguliuoja atskiros nervinės grandinės. Savo ruožtu, šios gali būti susijusios su uodegoje glūdinčiais lytėjimo receptoriais – tai reikštų, jog šuoliukus ir rangymąsi išprovokuoja aplinkos dirgikliai.

Galbūt turėti uodegą, kuri išlieka gyvybinga, iš pirmo žvilgsnio yra beprasmiškas dalykas, tačiau... tai gali išgelbėti gyvybę. Iš tiesų, jei uodega pradeda šokti savo šokį, grobuonis gali susivilioti ir pulti ją, o ne buvusį uodegos savininką. Pakol agresorius supras klastą, driežo (ar beverta priminti, kokie vikrūs ir greiti yra šie sutvėrimai) jau ir pėdos ataušusios.