Naujausio mokslinio tyrimo duomenimis, Merkurijaus keistas sukimasis orbitoje galėjo būti nulemtas „avarijos“ su asteroidu.

Kai dangaus kūnas sukasi apie kitą kūną, jis sukasi apie savo ašį. Žemėje būtent dėl šio sukimosi yra diena ir naktis, aiškinama space.com.

Gravitacinė jėga sulėtina dangaus kūnų sukimąsi. Tuomet ypač sulėtėjęs dangaus kūnas visą laiką atsisukęs į didesnį dangaus kūną viena puse. Pavyzdžiui, Žemėje visada matyti viena Mėnulio pusė. Jei taip nutiktų Žemei, tai ji apie savo ašį apsisuktų vieną kartą per metus. Diena vienoje Žemės pusėje užtruktų visus metus, o kita pusė patirtų nuolatinę tamsą.

Mokslininkai ilgai manė, kad Merkurijus yra „prirakintas“ prie Saulės, jame diena tęsiasi visus metus. Taip buvo galvojama dėl mažo Merkurijaus dydžio ir gravitacinės jėgos. Tačiau astronomai apskaičiavo, kad anksčiau Merkurijus aplink savo ašį apsisukdavo tris kartus per du apsisukimus aplink Saulę.Dabar mokslininkai siūlo naują teoriją – Merkurijus sukosi į priešingą pusę nei orbituodamas aplink Saulę.

„Kažkada Merkurijaus sukimasis buvo sinchroniškas su Saule, kaip Žemės ir Mėnulio“, - aiškina Alexandre Correia ir Portugalijos.

Kompiuteriniai modeliai rodo, kad Merkurijaus sukimąsi pakeisti galėjo susidūrimas su asteroidu. Akmeninis dangaus kūnas, kuris pakeitė planetos judėjimą, turėjo būti apie 70 km pločio ir sverti apie 500 trilijonus tonų.

Manoma, kad šio susidūrimo įrodymu gali būti Merkurijaus didžiausias krateris – Caloris Basin.

Susidūrimas su asteroidu galėtų paaiškinti ir tam tikrus halus, matomus ant Merkurijaus paviršiaus.

Jei planeta buvo „prirakinta“ prie Saulės, viena jos puse ilgą laiką buvo ypač karšta ir šviesi, o kita – tamsi ir šalta. 

Šaltojoje pusėje susidaręs ledas galėjo būti užklotas medžiagomis po susidūrimo su asteroidu.

Mokslininkai aiškina, kad kai pasikeitė Merkurijaus sukimasis, šaltoji dalis atsisuko į Saulę ir ledas pradėjo tirpti. Tai ir galėjo suformuoti matomus halus.

Mokslininkų darbas publikuojamas „Nature Geoscience“ gruodžio mėnesio žurnale.