Kam žmogui dvi šnervės? Galva ir taip pilna skylių.

Kaip teisingai pastebi Maiklas iš projekto „Vsauce“, žmogaus galva pilna skylių. Dvi akys, dvi ausys... Dvi akis turime, kad regėtume trimatį vaizdą ir erdvės perspektyvą. Dvi ausis turime, kad galėtume lokalizuoti garso šaltinį. O kurių galų žmogui dvi šnervės? Nejau nepakaktų vienos didesnės skylės? Kaip, pavyzdžiui, yra viena burna? Stenfordo universiteto uoslės tyrimų centras nusprendė tai išsiaiškinti ir nustatė, kad viena šnervė orą įkvepia geriau ir sparčiau nei kita. Dienos bėgyje dominuojančiu vaidmeniu šnervės apsikeičia ne po sykį. Tačiau esmės tai nekeičia: mes vienu metu turime vieną gerai orą traukiančią šnervę ir vieną ne taip gerai orą traukiančią šnervę. O reikia jų abiejų. Mat kvapo molekules mūsų nosies gleivinė absorbuoja nevienodais lygiais.

Kai kurių medžiagų molekulės absorbuojamos labai greitai, o kai kurių medžiagų molekulės absorbuojamos lėčiau – joms reikia daugiau laiko. Todėl, pasirodo, dvi šnervės suteikia mums galimybę užuosti daugiau dalykų.

O kaip, pavyzdžiui, kvepia kosmosas? Tokį klausimą keliantis Maiklas iš „Vsauce“ žino, kad pauostyti kosminę erdvę (kuri yra beveik vakuumas) yra, švelniai tariant, neįmanoma – toks triukas baigtųsi mirtimi. Tačiau jis žino ir kitą netikėtą dalyką: kosmose pabuvoję daiktai grįžę atgal į Žemę kvepia nebe taip, kaip prieš skrydį į kosmosą.

Pavyzdžiui, astronautai po viešnagės į atvirą kosmosą pasakoja, kad jų skafandrai grįžus į erdvėlaivį ar kosminę stotį dvelkia kažkokiu sunkiai nusakomu metaliniu degintos mėsos ir suvirinimo aparato smarsu. Manoma, kad išorinius skafandro sluoksnius taip „pačirškina“ didelės energijos dalelės, kurių kosmose apstu. Grįžus į patalpą, dalelių „paskrudinta“ skafandro išorė reaguoja su oru, todėl ore jaučiamas degėsių kvapas.

Kosmoso erdvėje yra viena ypatinga didelės energijos molekulių rūšis – policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (angl. – polycyclic aromatic hydrocarbons). Jos yra degimo produktas. 2004 m. mokslininkai atrado, kad šios molekulės gali egzistuoti senuose kosminiuose ūkuose: čia jos dėl konvekcijos vėsta ir jungiasi į gigantiškas molekulines struktūras. Lygiai tokie pat policikliniai aromatiniai angliavandeniliai susidaro ir kepant mėsą.

Dar įdomiau ir netikėčiau tai, kad, pavyzdžiui, pro šnerves įtraukus Šaulio B 2 ūko dulkių (ne nusiėmus skafandro šalmą, žinoma, o, tarkim, parsigabenus gera kibirą tokių dulkių į tyrimų laboratoriją), pajustume aviečių ir romo kvapą. To kaltininkas – etilo esteris.

Uoslė mums padeda apsisaugoti nuo apsinuodijimo (pvz., užuodžiame sugedusį maistą). Tačiau ne tik. Pasirodo, uoslė saugo ir nuo... kraujomaišos. Individai, kurie kartu augo keletą pirmųjų savo gyvenimo metų (nesvarbu, susiję jie genetiškai ar ne), bus mažiau vienas kitam patrauklūs fiziškai nei nepažįstamiems žmonėms. Tai vadinama Vestermarko efektu (Westermarck effect).

Pabaigai – nematantį žmogų galime vadinti silpnaregiu ar neregiu. Kalbėti negalintį žmogų – nebyliu. Negirdintį – neprigirdinčiuoju ar kurčiuoju. O nesugebėjimas užuosti vadinamas anozmija.