Užsienyje dirbti būtų pelningiau. Bet čia – namai. Įkurti Visorių informacinių technologijų centrą su bendraminčiais sumanęs verslininkas Vidmantas Janulevičius įvertintas garbingiausiu Vilniaus apdovanojimu – Šv. Kristoforo statulėle.

Jūsų darbo kabinetą puošia daugybė apdovanojimų. Šv. Kristoforas "Už mokslo ir verslo partnerystę" – tiesiog vienas iš jų?

Turiu ir kitų apdovanojimų, bet, jei atvirai, Šv. Kristoforo statulėlė man, kaip vilniečiui, yra pats aukščiausias įvertinimas. Tikrai netikėjau ir sakiau, kad nėra prasmės mane siūlyti, nes projektas tik įsibėgėja.

Bet džiaugiuosi, kad mano darbą įvertino, nors ir avansu. Vis dėlto, žiūrint pagal investicijas, šis projektas pernai buvo brangiausias Vilniuje, tai neliko nepastebėta ir Ūkio ministerijos.

Trumpai papasakokite apie projektą tiems, kuriems dar neteko apie jį girdėti.

Prieš maždaug penkerius metus supratau, kad visas pasaulis juda link miestelių, kuriuose bendradarbiauja mokslininkai ir verslininkai, sukūrimo. Be abejo, to pradininkas buvo Silicio slėnis Kalifornijoje. Pamaniau, kad geriausius pavyzdžius reikėtų pritaikyti ir savo valstybėje.

Sužinojome, kad Visoriuose yra nenaudojamas sklypas. Šalia jo esančioms informacinių technologijų bendrovėms būtų logiška plėsti veiklą ir ten sukurti informacinių technologijų klasterį. Su ta idėja atėjome į Vilniaus savivaldybę.
Šiuo atveju valstybė mums davė sklypą, už tai mes labai dėkingi. Mes patys, bendrovių grupė "BOD Group" ir bendrovė "ViaSolis", steigiame saulės energijos technologijų tyrimų ir gamybos centrą. Dalis jo įrenginių bendrai finansuojami iš ES struktūrinių fondų, bet pagrindinė investicijų dalis – 100 mln. litų – yra mūsų lėšos. Visoriuose taip pat steigiami biofarmacijos, IT inkubatoriai, kviečiamos kitos perspektyvios įmonės.

Kada šis centras realiai pradės veikti?

Tikėjomės spėti iki rudens, bet, kaip visada, atsiranda trukdžių su statybomis. Manėme, jog gruntas toje vietoje labai tvirtas, o paaiškėjo, kad seniau ten buvo durpynas, kurį tiesiog užpylė smėliu. Dėl to statybos dviem trims mėnesiams sustojo, tad turbūt pradėsime veikti gruodį. Ne daug vėluojame, bet kiekvienas mėnuo yra užšaldyti pinigai.

Kas dirbs šiame centre: mokslininkai iš Lietuvos ar kviesitės specialistų iš užsienio?

Lietuva šioje srityje tik startuoja. Nors sovietiniais laikais turėjome saulės energetikos specialistų, dabar padėti lengviau įsivažiuoti, priprasti prie šiuolaikiškos įrangos kviesime mokslininkus iš Vokietijos.

Bet tikimės, jog pavyks apmokyti ir vietos mokslininkus, kad jie patys toliau gilintųsi ir galėtume verstis be užsienio pagalbos. Jau dabar esame išsiuntę tris savo studentus iš Vilniaus Gedimino technikos ir Kauno technologijos universitetų tobulintis į geriausius Vokietijos universitetus, kurie užsiima saulės energetika. Jie grįš tuo metu, kai pas mus jau bus montuojama įranga. Vėliau planuojame išsiųsti mokytis daugiau studentų. Tikimės, kad vėliau mums nebereikės pagalbos iš užsienio – mes patys galėsime jiems padėti.

Dar neseniai didžioji dalis jaunimo labiau norėjo būti pardavėjais, ekonomistais, vadybininkais, tik ne mokslininkais.

Sovietiniais laikais mokslininkas buvo graži švari persona. Buvo atitinkami atlyginimai, moksliniai laipsniai, todėl buvo prasmė juo tapti. Tik tas sovietinis mokslas skyrėsi nuo vakarietiško. Fundamentalūs sovietiniai mokslai buvo tikrai gana neblogi, žinios gilios, bet mokslininkai atlygį gaudavo už straipsnius, teiginius, o ne už praktinį įgyvendinimą pramonėje.

Neišsikėliau sau tikslo pasiekti kokių nors baisiai ypatingų laimėjimų saulės energetikoje. Mano noras paprastas – turime pamažu, didindami efektyvumą, pereiti prie mažesnių išlaidų.

Tikite, kad ateityje pereisime prie saulės energetikos?

Visas pasaulis link to eina, tik klausimas, ar ten taip pat bus ir Lietuva. Aš manau, kadtaip. Saulės energija – tai būdas gaminti energiją nieko nedeginant, neteršiant aplinkos.

Apie tai pradėjau visai kitaip mąstyti, kai prieš pusantrų metų man gimė dukra: kokioje aplinkoje gyvens ji, jos vaikai? Gal geriau dabar mokėti už energiją kiek brangiau, bet galvoti apie ateitį.

Jau dabar siūlyčiau žmonėms, statantiems namus, planuoti juos taip, kad stogo šlaitai būtų 36–39 laipsnių kampu. Ir atsukti į rytus ir į pietus, kad būtų galima geriausiai pasinaudoti saulės energija. Taip tikrai bus, ir pakankamai netolimoje ateityje.

Ką šis projektas duos Vilniui?

Bus sukurta apie 150 naujų darbo vietų ir tai tikrai nebus pigiausiai mokami žmonės. Aišku, bus įvairių grandžių, bet manau, kad atlyginimų vidurkis bus aukštesnis už esantį Vilniuje ir Lietuvoje. Toks centras veiks gyventojų gyvenimo lygį, be to, jie turės galimybę įsigyti naujausią produktą Lietuvoje mažiausia kaina, nes jo nereikės niekur transportuoti.

Nesvarstėte, kad tokius ambicingus projektus pelningiau būtų vykdyti užsienyje?

Žinoma, svarstėme. Paraleliai su projektu Vilniuje derinome galimybes ir su Estijos vyriausybe – juk mes Taline taip pat turime gamyklą.

Tačiau Lietuva pasiūlė geresnes sąlygas. Be to, pagalvojome, kad vis dėlto mūsų namai čia. Reikia įvertinti ne tik tai, kur uždirbsime milijonu ar dviem daugiau, bet ir kiek laiko praleisime kelionėse, kiek jo tau liks praleisti su šeima. Gyvenimo kokybė nėra taip smarkiai susieta su pinigų kiekiu, kaip galbūt kai kuriems atrodo.

Jūsų dienotvarkė suplanuota minučių tikslumu. Ar nekyla minčių, kad paprasčiau būtų daryti tai, ką jau žinote, nebeieškoti naujovių ar apskritai mažiau dirbti?

Kartais galvoju apie tai, nes sulaukiu priekaištų iš šeimos – juk ji nukenčia. Bet galbūt čia mano gyvenimo būdas, charakteris. Aš tikrai negaliu sėdėti vienoje vietoje, man visada norisi ko nors naujo. Aš per dvi savaites atostogų visiškai pailsiu, man darosi neįdomu. Nenorėčiau net pensijos.

Man keista, kai mano bendraamžiai, o man dabar 43 metai, išeina į pensiją. Atvirai pasakius, aš jų nesuprantu. Jei mano sveikata leis, norėčiau dirbti iki savo mirties, kiek tik galėsiu būti naudingas. Tai yra džiaugsmas – ką nors dirbti, kurti, o ne tik ilsėtis.