- Virginija Skučaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Neseniai knygynuose pasirodžiusi knyga „Petrašiūnai – prisiminimai ir pamąstymai“ – tai Genovaitės Mikėnaitės keliolikos metų kruopštaus darbo rezultatas. Leidinys, kuriame dokumentika susipynusi su atsiminimais, apima laikotarpį nuo pirmojo vietovės paminėjimo iki šių dienų.
Petras ir jo šunys
Dabar tyvuliuojančių marių ir Pažaislio šilo kaimyno – Petrašiūnų vietoje žmonės gyveno jau XV a. pr. Kr. Šį stulbinamą faktą pateikė archeologai – kalbininko Jono Jablonskio sūnus Konstantinas ir pastarojo dukra Rimutė Rimantienė.
Istoriškai Petrašiūnai žinomi nuo XV–XVI a., kai čia būta palivarko su valstiečiais ir baudžiauninkais. Petrašiūnų gyvenvietė radosi prie Vilniaus kelio – pašto trakto, vingiavusio per šią vietovę. Prie trakto buvo pastatyta užeiga – Pažaislio vienuolyno amžininkė, itin mėgta pastarojo ansamblio statytojų. Užeiga turėjo didelį pasisekimą, tad netrukus šalia jos atsirado ir spirito varykla – būtent ji XVII a. praplėtė jau įsikūrusios Petrašiūnų gyvenvietės ribas.
Užeigą ir spirito varyklą reikėjo saugoti nuo plėšikų – ši atsakinga užduotis buvo patikėta augalotam baudžiauninkui Petrui. Jis su keliolika piktų šunų prižiūrėjo ne tik šiuos objektus, bet ir palydėdavo keliu per miškus arkliais važiuojančius pirklius, kad jų nepuldinėtų pakelės plėšikai.
Ilgainiui Petras tapo šios vietovės simboliu, ir ji pradėta vadinti su Petru bei jo šunimis susijusiu vardu – Petrašiūnais. Suprantama, tai tik viena iš Petrašiūnų vardo kilmės istorijų.
Tarpukariu išaugo į miestelį
Gyvendami prie svarbaus kelio, petrašiūniečiai pateko į svarbiausių istorinių įvykių sūkurį. Per šią vietovę žygiavo švedų ir Napoleono kareiviai, čia buvojo 1831 m. sukilėliai, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu veikė slapta tautinė mokykla, kurią įkūrė vietinis stalius Povilas Starkevičius.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, petrašiūniečiai noriai stojo savanoriais į organizuojamą Tėvynės laisvei ginti kariuomenę. Besiplečianti gyvenvietė nepriklausomybės laikotarpiu išaugo į nedidelį miestuką, kuriame 1923 m. gyveno 605 žmonės. Dalis jų dirbo čia įsikūrusioje stiklo gamykloje.
1929 m. Petrašiūnuose pradėjo veikti plytinė „Bitukas“, savo produkcija garsinusi šią vietovę daugelį dešimtmečių. Išaugo belgų pastatyta šiluminė elektrinė, pirmasis Lietuvoje popieriaus fabrikas, įsikūrė kriminalinės policijos šunynas ir šungaudžiai, pirtis, savivaldybės rūmai, mokykla. 1939 m. Petrašiūnuose veikė apie 100 įvairaus dydžio įmonių.
Galiausiai Petrašiūnai išsiskyrė tuo, kad buvo vienintelis miestelis tarpukario Lietuvoje, išaugęs savo jėgomis.
Būta Petrašiūnuose ir savų pogrindininkų: čia įsikūrė slapta komunistų pogrindinė spaustuvė, vyko komunistų konferencijos.
Slaptųjų tarnybų kapas
Teigiama, kad XX a. pradžioje petrašiūniečiai pasižymėjo ypač šiltais bendruomenės santykiais: kartu krikštydavo vaikus, keldavo vestuves, rengdavo talkas, laidodavo savo mirusiuosius, lankėsi čia rengiamose mugėse. Tokį gyvenimo ritmą staiga nutraukė užgriuvusi sovietų okupacija.
Raudonasis teroras nepaliko jokių dokumentų apie kankinimus, sušaudymus, tačiau atėjus vokiečiams, 1941 m. birželio-liepos sandūroje, anuomet dar nepradėjusiose veikti Petrašiūnų kapinėse buvo rastas 41, kaip manoma, nuo tų pačių kovo iki birželio pradžios nukankintas suimtasis.
Tik pusė atkastųjų buvo atpažinti, nes kitų kūnai buvo žvėriškai sumaitoti. Dauguma atpažintųjų – tarpukario Lietuvos saugumo tarnybų pareigūnai arba slaptieji agentai. Vėliau toje vietoje buvo pasodintos eglaitės – jos sudarė kryžiaus formą, kurios fragmentai išliko iki šių dienų.
Tarp 1941 m. birželio sukilimo dalyvių buvo daug petrašiūniečių – Šaulių sąjungos narių, nes nemaža jaunų vyrų, šios sąjungos narių, dirbo Petrašiūnų elektrinėje, popieriaus fabrike, palaikė slaptus ryšius su per sovietų okupaciją pogrindyje veikusiu Lietuvos aktyvistų frontu.
Vos vokiečiams peržengus Lietuvos sieną, 1941 m. birželio 23-iąją šauliai pradėjo patruliuoti prie svarbiausių Petrašiūnų objektų, tarp kurių buvo ir Pažaislio vienuolynas su jame saugomais valstybės archyvo dokumentais. Pirmąja sukilimo auka tapo popieriaus fabriko darbininkas Žukauskas. Vokiečių okupacija taip pat pareikalavo petrašiūniečių aukų.
Kapucinai diktavo madą
Vėlesnius, pokario laikus, knygoje prisimena rašytojas Alfonsas Bieliauskas, ypač vaizdžiai aprašęs gyvenimą prie Nemuno ir pastebėjęs, kad su vienuoliais kapucinais Petrašiūnuose pasklido mada avėti basutes. Mat kapucinai jas avėdavo net žiemą, apsiavę šiltomis kojinėmis.
Išradingi petrašiūniečiai senų batų batviršius išpjaustydavo taip, kad atrodytų kaip basutės. Žinoma, ne ta kapucinų įtaka buvo svarbiausia – teigiamą įtaką miestelio gyventojų moralinėms nuostatoms darė bažnyčia ir vienuoliai kapucinai: tėvas Rokas, tėvas Adomas, tėvas Stanislovas ir kiti.
Ypač šiltai petrašiūniečiai prisimena tėvą Stanislovą – kunigą idealistą, apdovanotą oratoriaus talentu. Kai jis sakydavo pamokslus, bažnyčia ir šventorius lūždavo nuo parapijiečių gausos.
Kultūros židiniu tapo mokykla, į kurios parketinę salę atvažiuodavo vaidinti net tikros to meto įžymybės, tarp kurių būta ir didžiosios to meto teatro scenos žvaigždės aktoriaus Henriko Kurausko. Anot knygos autorės, tai nebūdavo atsitiktinės profesionalaus teatro gastrolės, nes moksleivių prusinimu sovietmečiu labai rūpinosi mokytoja Donata Lapinskaitė.
Knyga – kaip paminklas
Įspūdingo formato knygoje palikta vietos ir aprašymams kaimų, kuriuos priglaudė Petrašiūnai (Amaliams, Vieškūnams, Varniams, Pažaisliui), iškiliems kauniečiams, gyvenusiems Petrašiūnuose, įvairiems prisiminimams, nuotraukoms ir piešiniams, sušildantiems solidžią istoriją.
Knygos pabaigoje išvardyti tarpukario Petrašiūnų gyventojai, pateikiami pastatytų namų, parduotuvių savininkų sąrašai, išvardyti žymiausi petrašiūniečiai, palaidoti vietos kapinėse, pateiktos kapaviečių nuorodos, nuotraukos, aprašyti įvairių šeimų likimai, gydytojai ir kitų profesijų atstovai, pateikta išsami ir įvairiapusė informacija apie buvusias įmones.
Ši dvigubo formato knyga – albumas – tai ilgaamžis paminklas milžiniškam kraštotyriniam darbui, kurį šio leidinio autorė atliko talkinant gausiai petrašiūniečių bendruomenei.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
V. Matijošaitis: užtruko, bet duotas žodis – ištesėtas21
Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis džiaugiasi, kad „Vičiūnų grupės“ pasitraukimo iš Rusijos rinkos istorijoje pagaliau padėtas taškas. Kelis pastaruosius metus kritikos dėl įmonės veikimo Kaliningrade susilauk...
-
Laisvės alėjoje kepa ir šakočius, ir sūrius2
Laisvės alėjoje karaliauja ūkininkai, tautodailininkai ir amatininkai. „Kauno mugė. Pavasaris 2024“ dalyvių stalai lūžta nuo mėsos, pieno, duonos, tekstilės, molio, juvelyrinių ir kitokių gaminių, dirbinių. ...
-
Sužydėjusios Kauno puošmenos džiugins iki pat rudens
Ilgus metus puoselėjami ir plečiami gėlynai vėl traukia kauniečių žvilgsnius. Ryškiausiomis spalvomis nusidažė Laisvės alėja, aikštės bei miegamųjų rajonų erdvės. Šiemet visame mieste apsodinta apie 70 atskirų augalų klom...
-
Nacionalinis kultūros forumas mėgins sujungti, kas sunkiai sujungiama, – kultūrą ir verslumą
Nacionalinis kultūros forumas, šiais metais vykstantis devintąjį kartą, kraustosi į Kauną. Vytauto Didžiojo universitete šalies kultūros lauko dalyviai imsis nagrinėti dvi itin svarbias – kultūros regionuose ir verslumo – te...
-
Elektromobilių vairuotojus Kaune pasitinka pokyčiai: atsiskaitymas už įkrovimą – mobiliąja programėle6
Kauno mieste 23 elektromobilių įkrovos stoteles įrengusi savivaldybės administracija, reaguodama į elektros kainų svyravimus ir piktnaudžiavimo atvejus, imasi neišvengiamo sprendimo. Nuo balandžio 22 d. (pirmadienio) pradeda veikti apmokėjimo s...
-
Liūčių tvindomame Dubajuje esantis lietuvis: nustėrau pamatęs apsemtą aštuntą viešbučio aukštą32
„Dvi dienos, atrodytų, iškrito iš gyvenimo“, – atviravo darbo reikalais į audrų ir liūčių pastaruoju metu talžomą Dubajų atvykęs kaunietis Donatas. Vyras neslėpė – miestas nepasiruošęs tokioms nelaimėm...
-
Kraipo galvas dėl „Megos“ ryklių: kaip visi galėjo nugaišti per vieną mėnesį?21
Kaunas neteko ryklių – tokią žinią pranešė prekybos centras, kurio akvariume trys rykliai gyveno bene du dešimtmečius. Akvariumo prižiūrėtojai sako, kad rykliai tiesiog paseno, tačiau lankytojai, atvažiavę ryklių pasiži...
-
Landynė daugiabutyje: ar gali būti blogiau?65
Vieno Šilainių daugiabučio gyventojai pavargo: landyne virtusiame bute – narkomanų slėptuvė, nuolatinės girtuoklystės, muštynės, sklindantis dvokas. Problema – ne nauja, bet sunkiai sprendžiama. ...
-
Mugė Laisvės alėjoje – dar gausesnė35
Trim dienom nuo penktadienio į Kauną susirinks ūkininkai, tautodailininkai, amatininkai ir susiveš įdomiausio, skaniausio, gražiausio, ką turi. „Kauno mugė. Pavasaris 2024“ žada įspūdžių, reginių, unikalių dirbinių, gaminių i...
-
Į vasarą – naujais laiptais: iki remonto pabaigos liko nedaug14
Pernai rudenį prasidėjęs Aušros laiptų remontas įpusėjo. Nors Žaliakalnio gyventojai ir turistai vis dar kabarojasi laikinai įrengtais mediniais laiptais, vasarą remontas bus baigtas. ...