Amerikietiškos Helovino tradicijos Vilniuje dar neįleido šaknų. Gal dėl lietuviško santūrumo, o galbūt - dėl paspaudusio šaltuko, sostinės centras šeštadienio naktį iš tiesų atrodė išmiręs.

Kraupiai besišypsantys vaiduokliai, šluotomis mojuojančios raganos, iltis šiepiantys vampyrai - visi šie personažai yra neatskiriama vakarietiško Helovino dalis. Tačiau Vilniaus vampyrai, raganos ir vaiduokliai į gatves nelindo. Jie mieliau glaudėsi naktiniuose klubuose.

Gedimino prospektas Vėlinių išvakarėse buvo tuštutėlis. Artėjant vidurnakčiui, dažniausias vaizdas buvo ne persirengėliai, o policininkai, sukę ratus apie pagrindinę sostinės gatvę. Įvairiai išsidažę Helovino švenčių dalyviai į lauką išlįsdavo nebent parūkyti, tačiau retas ištverdavo ilgiau kaip porą minučių. Mat šokių aikštelei pritaikyti Helovino kostiumai akivaizdžiai nėra pati geriausia priemonė apsisaugoti nuo šaltuko. Tai ypač matėsi pažiūrėjus į merginas, savo vakaro garderobui pasirinkusias plono audeklo sukneles, ne ką storesnes (ir ne ką daugiau pridengiančias) už dienines užuolaidas. Kita vertus, kam numirėliams šilti rūbai, ar ne?

Bene vienintelė vieta Gedimino prospekto prieigose, kur vėlyvą šeštadienio vakarą buvo galima  pamatyti gausų būrį linksmai nusiteikusių vilniečių - baras „Mano alibi“. Ten organizuotas jau tradiciniu virstantis „bomžų“ Helovino vakarėlis: įvairaus stiliaus valkatomis apsirengęs jaunimėlis trypė polką Totorių gatvėje, kaip dera tikriems „bomžams“, vakarėlio dalyviai kiekvieno praeivio prašė išmaldos.