Dažniausiai gyvename kaip visada. Nė nepastebime, kad mūsų aplinka taip pat gyvena savo gyvenimą. Kas rytą pasirūpiname savo atvaizdu veidrodyje ir paprastai net nespėjame pagalvoti, kad mus supantys daiktai niekur nedingsta.

Jie kažkaip atsiranda, sugeria mūsų dėmesį, suvaidina savo roles mūsų kasdienybės spektakliuose, tada pasensta, ima įkyriai kliudyti ir veikiai tarsi praradę gyvybę vogčiomis išlydimi į požeminį mirusiųjų pasaulį.

Daugiabučių rūsiai – tai mūsų praeities ženklų nekropoliai, saugantys prarastą, pamirštą ar išvaistytą laiką, menantys mūsų nuopolius ir pasiekimus, mūsų pamirštas svajones dar kartą viską pakeisti, pastangas neatsilikti, o gal ir apsidrausti nuo laukiamų ir kartu netikėtų istorijos posūkių, tokių kaip naujo vaikelio gimimas ar užaugusių atžalų vestuvės.

Kiek mes nevargtume ir nesistengtume išsilaikyti ant nesibaigiančios kaitos cunamio keteros, mus supantys daiktai nepaskęsta, jie plaukia kartu. Jie ir yra didžioji mūsų gyvenimo dalis, kuri užuot išmesta ar pamiršta yra verta dėmesio, pripažinimo ir, pagaliau, prisikėlimo!

„Beepart“ šviesos instaliacijų festivalis „Beepositive 2012“ kviečia ištraukti į šviesą atliekas, daiktus, idėjas, kaimynus ir gerą nuotaiką. Tegul spalio 13d. prisikėlusi Pilaitė nušvinta kaip niekada ir tampa matoma jeigu ne iš kosmoso, tai bent jau pro  Vilniaus daugiaukščių langus.