Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „GAGA – Gyvūnų apsaugos ir gerovės asociacija“ buvo paskelbta žinutė, kuria pasidalijo daugybė lietuvių. Ja ėmė dalintis visi, kurie nėra abejingi gyvūnams ir gamtai.
Joje rašoma:
„Aplinkos ministerija nurodė NUŠAUTI MEŠKĄ.
Ministerija, kurios pareiga – saugoti gyvūnus ir gamtą, pati priėmė sprendimą atimti gyvybę iš retos, saugotinos rūšies atstovės.
Meška – ne pavojus, o išskirtinis Lietuvos gamtos turtas.
Jos pasirodymas – signalas, kad gamta atsigauna. O kaip atsako žmogus? Šautuvu. Tai – ne apsauga, o kapituliacija prieš atsakomybę.
Reikalaujame, kad Aplinkos ministras atsistatydintų ir prisiimtų visą atsakomybę už šį sprendimą.
Gamta nepriklauso ministerijoms. Ji priklauso visiems mums – ir mes jos neišduosim.“
Šia „Gyvūnų gerovės ir apsaugos asociacijos“ žinute pasidalino ir Lietuvos žinomi žmonės.
„Nepalaikau meškos žudymo“, – pasidalindamas įrašu teigė R. Kirilkinas.
Prisijungė ir Agnė Kulitaitė.
„Lietuvoje išduotas leidimas nušauti mešką – ir ne, čia ne metafora.
Tai realybė, kuri geriausiai apibūdina mūsų valstybės santykį su gamta: jei nesuprantam - bijom, jei bijom - šaudom. Sprendimas likviduoti saugotiną gyvūną buvo priimtas ministerijos kabinetuose, be plano, be pasiruošimo, be gėdos. Tik štai – medžiotojai šįkart atsisakė būti sistemos šunimis. Ir tai - vienintelis šviesos blyksnis šitam tamsiam farse.
Meška, atklydusi į miestą, nėra problema. Ji - simptomas. Simptomas valstybės, kuri, pjaudama miškus ir ardydama ekologinius koridorius, nesuvokia, kad laukinė gamta niekur nedingsta - ji tik ieško, kur išgyvent. O kai gyvūnas, stumiamas mūsų pačių destrukcijos, atsiduria tarp žmonių, sistema sako: „šaunam, nes kitaip nemokam“.
Jūs turėjot visas galimybes reaguoti civilizuotai: turit Aplinkos apsaugos departamentą, turit „Lietuvos gamtos fondą“, „Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą“, mokslininkus, dronus, ramybės zonas - ir nė vienas iš šitų resursų nebuvo iki galo mobilizuotas. Buvo tik leidimas žudyti. Kaip greičiausias, pigiausias, neatsakingiausias kelias.
Tai nėra tik apie vieną mešką.
„Tai apie požiūrį. Apie tai, kad gamta Lietuvoje vis dar suvokiama kaip nepatogumas. Kad institucijos veikia ne pagal vertybes, o pagal instinktą - išgyvent administraciniam chaose, išlikt poste, išvengt atsakomybės. Ir jei ne medžiotojų stuburas - meška jau būtų gulėjusi su kulka galvoje.
Kodėl apie tai rašau? Nes tai akivaizdus civilizacinis lūžis. Jei šitoje situacijoje niekas neprisiims atsakomybės, niekas neatsistatydins, niekas nepradės kurti realaus veiksmų plano tokiems atvejams - tai šita valstybė pripažįsta: ji negeba sugyventi su gamta. Ir todėl anksčiau ar vėliau susidurs su dar didesne, nebe lokaline, o sistemine katastrofa.
Šitas atvejis turėtų baigtis ne tik gyvūno gelbėjimu, bet ir pareigūnų pasitraukimu. Ne todėl, kad padarė klaidą.
O todėl, kad nesuprato, kokią klaidą daro. Ir tai – dar baisiau.
Nes jeigu meška būtų/bus nušauta – ją nužudytų ne kulka, o valstybinis idiotiškumas su leidimu rankoje.
Ir tada jau klausimas ne apie vieną gyvūną, o apie tai, kiek dar reikia lavonų, kad atsibustumėt?“ – rašė A. Kulitaitė.
Dainininkas Voldemars Petersons taip pat paskelbė atskirą įrašą apie susiklosčiusią situaciją, klausdamas: „Kuriame progreso etape pradėjome vėl degraduoti?“
„Stebiu vis naujienas apie besiblaškančius miestuose gyvūnus. Prieš kiek laiko briedis, dabar meškutė.
Bestebint atėjo mintis. Kai animacinius filmukus apie gyvūnus su vaikais šeimomis susėdę žiūri, ašaras braukia, kad tik jų kas nenuskriaustų, kad tik išgyventų, o jei kartais neišgyvena, tai upeliai ne tik vaikams bet ir tėvams liejasi, o kai realios situacijos realiame pasaulyje su tais pačiais gyvūnais, kažkodėl širdys staiga virsta akmeninėmis ir iškart mintys „reikia nušauti“, „reikia likviduoti“. Kas negerai su šitu pasauliu? Kuriame progreso etape pradėjome vėl degraduoti?
Gal atraskim daugiau atjautos, sąmoningumo savo širdyse. Nuo gyvūnų ir skiriamės tuo, kad turime intelektą, kuris turėtų padėti saugoti už save silpnesnius, nekaltus... O jei taip su šiuolaikinėmis technologijomis mūsų smegenys lydosi, tai tada nėra ko stebėtis dėl šių dienų vaizdo pasaulyje“, – skelbė dainininkas V. Petersons.
(be temos)
(be temos)
(be temos)