Ž.Naujokas į gimdymą mikrofono nesinešė

Šeštadienio interviu apie vingiuotą kelią į žurnalistiką, šeimą ir jos pagausėjimą

Kauno rajone, Raudondvaryje, augęs berniukas svajojo tapti aktoriumi. Netapo. Į Klaipėdą prieš šešiolika metų atvažiavo studijuoti režisūros, kad dirbtų teatre. Ten jis irgi nedirba.

Tačiau Žydrūno Naujoko vardą ir balsą klaipėdiečiai jau dešimtmetį girdi radijo stoties „Laluna“ eteryje. „Reporteriu tapau atsitiktinai. Žinau, kad neturėjau nieko bendra su žurnalistika, bet ieškojo tiesiog aktyvių, kūrybingų žmonių. Pabandžiau ir pavyko“, - pasakojo žurnalistas, kol kas savo gyvenimo keisti neketinantis.

O kam? Darbo – per akis, nuosavas būstas sutvarkytas, netrukus švęs dvejų metų vestuvių sukaktį su žmona Aukse, taip pat žurnaliste. Ji profesinės šventės – gegužės 7-osios – išvakarėse Žydrūnui įteikė ilgai lauktą dovaną – sūnų. Nuo šiandien uragano Ervino vardu pavadintam berniukui, gimusiam lygiai prieš savaitę, Žydrūnas galės skirti visą savo laisvalaikį. Mat vakar praūžė jo kasmet organizuojami žurnalistų apdovanojimai ŽENIA. „Gyvenimas – gražus. Dažnai pagalvoju, kad gimiau su marškinėliais – taip puikiai viskas klostosi“, - apie karjerą ir pagaliau atrastą šeimyninę idiliją kalbėjo trisdešimt trejų žurnalistas.

Mylėjo per atstumą

- Kodėl sūnų pavadinote Ervinu?

- Kai siautėjo uraganas, su Aukse buvome Nidoje. Ten jai ir pasipiršau. Iškart nutarėme, kad sūnų pavadintumėme Ervinu.

- Esi reporteris. Turbūt buvo smalsu, kaip gimsta vaikai. Gimdyme dalyvavai?

- Auksei šis gimdymas – antrasis. Iš pirmosios santuokos ji turi dvylikametę dukrą, kuri gyvena su mumis. Tada, prieš daugelį metų, Auksė nesutiko, kad vyras stebėtų vaiko gimimą. O man pavyko ją perkalbėti. Po visko dėkojo, kad buvau šalia. Reportažo iš įvykio vietos nedariau (juokiasi – Aut. past.), nes įspūdžių ir taip pakako. Kai pamatai, kaip vaikas ateina į šį pasaulį, pradedi kitaip vertinti ir jį patį, ir savo moterį. Kažin ar galėčiau ištverti tokius skausmus.

- Prieš dvejus metus buvai prasitaręs, kad jeigu vestum, tai tik žurnalistę. Tada jau buvai pažįstamas su Aukse?

- Su ja pažįstami jau ketvirti metai. Susitikome viename žurnalistų vakarėlyje. Toks tarnybinis romanas išėjo. Vėliau ji dirbo užsienyje, bet jausmai jau buvo įsiliepsnoję. Mylėjome per atstumą.

- Ji grįžo ir atšokote vestuves?

- Apie metus gyvenome drauge. Tačiau atėjo laikas, kai norėjome santykius perkelti į kitą – aukštesnį – lygmenį. Žinai, atsirado suvokimas, kad būtent su ta moterimi norėčiau pasenti. Neslėpsiu, buvo tų moterų, bet supratau sutikęs vienintelę. Dabar turiu mėgstamą darbą, puikią šeimą. Viskas gyvenime sklandžiai klostosi. Taip buvo visada.

- Tačiau baigęs studijas neturėjai nei darbo, nei namų. Tas laikas nesiskaito?

- Nemanau, kad tai buvo pras-tas laikotarpis. Tiesa, Klaipėdoje darbo pagal specialybę rasti nebuvo šansų, iš bendrabučio išprašė. Tačiau nenusiminiau – dirbau ir floristu, ir scenos apšvietėju. Vėliau bičiuliai netikėtai pasiūlė išbandyti jėgas televizijoje.

- Kodėl pasiūlė būtent tau – juk neturėjai jokios žurnalistinės patirties?

- Pats neįsivaizdavau, ką reikės daryti. Pradžioje vedžiau kriminalines laidas, vėliau skaičiau žinias, dariau reportažus.

- Kaip atsidūrei „Lalunoje“?

- Tik palikęs darbą „5 kanale“ susilaukiau skambučio. Siūlė darbą radijuje. Sutikau.

- O pagal specialybę bandei dirbti?

- Kelmės teatre stačiau spektaklius, siūlė etatą... Tačiau patys kolegos liepė važiuoti atgal į Klaipėdą – neva užsibūsiu provincijoje, apkerpėsiu. Norėjosi į didmiestį. Pamilau Klaipėdą.

- Tai jau vadiniesi klaipėdiečiu?

- O kaip gi? Man trisdešimt treji, į Klaipėdą atvykau prieš šešiolika metų, tad jau kaip ir pusė amžiaus...

Laikas sau – pirtyje

- Į Raudondvarį dažnai grįžti?

- Esu iš daugiavaikės šeimos – turiu tris brolius ir tris seseris. Jie visi, kaip ir tėvai, gyvena tėviškėje. Tad į visus gimtadienius, kitomis progomis važiuojame. Kasmet dalį atostogų praleidžiame drauge – prie Ignalinos ežerų. Jie pas mus vasarą atvažiuoja pajūryje pabūti.

- Žmoną didelė šeima gerai priėmė?

- Puikiai. Labai džiaugėsi, kad nelikau senbernis.

- O tai, kad Auksė – taip pat žurnalistė, pliusas ar minusas?

- Džiugu, kad ji suvokia, koks žurnalisto gyvenimo būdas. Mergina, su kuria draugavau iki Auksės, negalėdavo suprasti, kodėl reikia dirbti vakarais ar savaitgaliais. Žmonai nieko aiškinti nereikia – ji nepuola domėtis, kodėl vėlai grįžau ar turiu išlėkti, nors ir esame suplanavę iškylą į gamtą.

- Dažnai iškylaujate? Kaip apskritai randi laiko sau ir šeimai?

- Be abejo, randame. Kam gi dirbti, jeigu negali atsipalaiduoti? Taip, esame be galo užsiėmę, bet ilsimės. Visi – ir žmona, ir dukra, ir aš – turime po dviratį. Dažnai važiuojame. Kai paaugs Ervinas, reikės ir jam kokią kėdutę pritaisyti. Kartą per savaitę važiuoju į pirtį. Tas laikas – mano, ir žmona dėl to pretenzijų neturi. Ji nėra didelė pirties gerbėja. Pernai kartu važiavome į kalnus, į Slovėniją. Ilgai teko įkalbinėti, nes jai tai buvo pirmas kartas, o aš kalnus esu tiesiog įsimylėjęs. Be to, aplankome gimines.

Kol nuvažiuojame pas maniškius į Kauno rajoną, pas Auksės tėvus į Kuršėnus – žiūrėk, ir visas laisvalaikis baigėsi.

Didžiuojasi pavarde

- Esi suaugęs vyras. Ar nenusibodo ir per lietų, ir per sniegą, ir per vasaros kaitrą su mikrofonu lakstyti?

- Pradėkime nuo to, kad, stodamas į režisūrą, nebuvau tikras, ar ta specialybė – man. Tiesiog labai anksti teko pasirinkti gyvenimo kelią. Kai stojau, buvau vos septyniolikos. Kai mokiausi antrame kurse, bendraamžiai dar tik mokyklą baiginėjo. Ne, vunderkindas nebuvau – paprasčiausiai į mokyklą anksti eiti pradėjau. Po visų gyvenimo įvykių, galiausiai prigijau žurnalistikoje. Kodėl turėčiau tą darbą keisti? Jį reikia keisti, kai kas nors negerai. Aš kol kas nesiskundžiu.

- O kaip ambicijos?

- Visi turi kūrybinių ambicijų, tačiau jas man dabar atstoja šeima. Savo darbą mėgstu ir vertinu jau vien už tai, kad jis pilnas iššūkių. Niekada nežinai, ką darysi kitą akimirką. Man gyvenime viskas įdomu.

- Todėl, manyčiau, kad tavo pavardė – Naujokas – tau labai tinka.

- Taip, mėgstu naujoves. Apskritai – didžiuojuosi šia pavarde. Pavardės kilmės nežinau, bet prieš porą metų visos Lietuvos Naujokai susibūrė į klubą. Mano tėvai vyko į susitikimą.

- Pats į Naujokų susitikimą važiavai?

- Norėjau, bet turėjau darbo.

- Pastarosios dienos tau buvo ypač įtemptos – rengei šeštuosius žurnalistų apdovanojimus.

- Taip. Net žmona iškart po gimdymo siūlėsi ką nors padėti. Sakiau, kad ilsėtųsi. Esu dėkingas jai vien už tai, jog yra tokia supratinga.

- Iš kur kilo apdovanojimų idėja?

- Dar studijuodami režisūrą su kurso draugais įsteigėme tokius humoristinius apdovanojimus, kurie rengiami iki šiol. Pamaniau – kodėl ir kolegoms žurnalistams nesurengus tokio linksmo vakarėlio, kai visi susitinka, pabendrauja. Tai ir gimė ŽENIA – Žurnalistų entuziastų nepriklausomų informatorių apdovanojimai.

- O pats ar esi gavęs šį apdovanojimą?

- Taip. Prieš kelerius metus. Buvo įsteigta skolos nominacija – už šių apdovanojimų idėją ir rengimą (juokiasi – Aut. past.).

- Žydrūnai, ar kada skaičiavai, kiek per savo karjerą esi parengęs reportažų?

- Ne, bet galime kartu paskaičiuoti. Paruošiu vidutiniškai po 75 reportažus per mėnesį. Atmetus atostogas, per metus išeina apie 900. Tad per dešimtmetį, matyt, 10 tūkstančių reportažų išleidau į eterį...