V.Kuznecovas: „Patinka kurti, o ne griauti“

Šeštadienio interviu apie politinę nekaltybę, skyrybas ir naujas pareigas

Naujasis Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas VALERIJUS KUZNECOVAS nebeatostogaus du „pedagoginius“ mėnesius kaip iki šiol, kol dirbo Jūreivystės kolegijos Laivų energetikos katedros vedėju.

„Dabar tokios privilegijos neturėsiu. O taip svajojau - kaip bus fantastiška du mėnesius pajūry išvertus bambą ilsėtis“, - sakė pašnekovas.

-Ar dirbti savivaldybėje sutikote, nes taip liepė partija?

- Kai partijos kolegos pasiūlė šias pareigas pirmą kartą, kategoriškai atsisakiau. Tada vėl ilgai svarstė. Ko gero, aplinkui nieko geresnio nebesurado. Vėl paprašė manęs. Teko pasitarti pačiam su savimi: „Prašo antrą kartą. Trečią tikrai nepaprašys“, - maniau. Kiek gi galėjau ožiuotis?

Jei rimtai - partijai buvo sunku, tai įvertinau. Antra, šios pareigos man - asmeninis iššūkis. Pamaniau, dar šiek tiek per anksti tenkintis vien pedagoginiu užutekėliu. Kaip administratorius nesu dar visai suzmekęs.

- Dirbate mero liberalcentristo komandoje, o iki liberalų skilimo ir naujos jėgos - liberalsąjūdininkų susikūrimo - buvote Seimo nario Vytauto Čepo visuomeninis padėjėjas. V.Čepas atsidūrė naujojoje partijoje. Ar jums sunku buvo pasirinkti partiją?

- Man ir nereikėjo rinktis - aš likau kaip buvęs. Be to, ar būtina kam nors kur nors einant, iš paskos sekti? Aš nesekiau. Nesutinku ir su kolegos pozicija. Iki stojimo pas liberalcentristus išlaikiau visišką partinę nekaltybę. Mane iš pradžių labai ilgai “kankino” viena partija, primygtinai siūlydama, kad stočiau į jos gretas. Nestojau, todėl ir vieno savo posto netekau. Kai susijungė buvę liberalai ir centristai, mielai įstojau. Šios dvi politinės jėgos artimos mano įsitikinimams nuo senų – nepriklausomybės atkūrimo - laikų. Dabar skaudu - tik neseniai panašiai mąstantys žmonės susijungė, galėjo dirbti kartu, bet vėl išsiskyrė. Man patinka, kai žmonės kuria, o ne kai griauna.

- Kokia Jūsų specialybė?

- Laivų statyba ir remontas. Išsilavinimą įgijau Kaliningrade, Žuvies pramonės ir ūkio technikos institute.

Mūsų grupėje buvo 18 žmonių iš Lietuvos. Kad jau teko mokytis plačiojoje Rusijoje - buvome vadinamieji nacionaliniai kadrai - Lietuvos valdžios sprendimu kartą per semestrą mokėjo 40 rublių stipendiją. Juokaudavome - moka kompensaciją, kad negedėtume „tremtyje“.

Išleisti pinigus Kaliningrade būdavo problema. Visame mieste tada buvo dukart mažiau restoranų nei Kaune, Laisvės alėjoje. Kaliningradas - jūreivių miestas, ten savos tradicijos. Tikrai nebuvo didelio noro ten eiti - dėl „kontingento“. Pamenu, pirmą kartą atvažiavę nusprendėme: vis dėlto kažkur reikia nueiti. Pasirinkome tarptautinį prabangiausią restoraną “Maskva”. Susėdome gal aštuoniese prie stalo. Priėjo oficiantė ir paklausė, ko norėtume užsisakyti. O mes, jaunimas, - žalias toks... Vieno prašome - nėra, kito - nėra. Galiausiai vyrukai apsisprendė - gers “vodką”. Kiti, kurie jau tos “vodkos” nelabai tenorėjo, - užsiprašė vyno, “Gymza”.

Manęs paklausė : “A vam što?”. Sakau - “kofe”. Tada pasiūlė: “A moloka vam nenado?”. Tačiau pasiūlė taip, kad supratau - neatneš nei kavos, nei pieno. Publika “iškrito”. Aš išraudau, oficiantė oriai nusisuko. Teko gerti “Gymzą”. “Vodkos” iki šiol nemėgstu. Namuose patinka gerti arbatą su pienu - žalią ar juodą. Tai mūsų šeimos firminis gėrimas.

- Ar daug pakeitėte darboviečių?

- Po instituto visi nacionaliniai kadrai - „nackadrai“ - gavome paskyrimus į Klaipėdą. Pusmetį teko atidirbti Vakarų laivų remonto įmonėje. Paskui perėjau į tuometinį Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetą Bijūnų gatvėje. Dabar tai - Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultetas.

Ten dirbau beveik dešimt metų. Vėliau už pažadą gauti butą išėjau į Klaipėdoje prie universiteto kuriamą Marijampolėje buvusios didelės įmonės eksperimentinę mokslinę bazę. Po to trumpai dirbau Vandens transporto departamente prie Susisiekimo ministerijos - jis buvo Klaipėdoje. Buvau direktoriaus patarėjas. Tai buvo 1990 metai. Prisidėjau kapitonui Viliui Pakalniškiui kuriant Laivybos kodeksą, kuris iki šiol galioja.

Kita darbovietė - Smiltynės perkėla. Aš iki šiol turiu šiek tiek bendrovės akcijų. Ten dirbau 11 metų.

Oficiali priežastis, dėl kurios nebesu šios bendrovės direktorius, yra tokia: akcininkai - valstybei priklauso 97 procentai akcijų - manęs neišrinko kitai kadencijai.

- Vieną savaitės vakarą skiriate sau. Kodėl taip griežtai laikotės tokios taisyklės?

- Po skyrybų, ko gero, pernelyg „aktyvizavausi“. Kartą tiesiog pastebėjau: nebeliko vakaro, kurį galėčiau skirti sau. Ištisai kokie nors posėdžiai ar kiti būtini reikalai. Dabar, kai baigiau lankyti anglų kalbos kursus, iš tiesų vieną vakarą savaitės vidury skiriu „asmeniškumams“.

- Neseniai išsituokėte - po dvidešimties metų santuokos. Ar gerai padarėte?

- Aišku, gerai. Visiems tapo lengviau. Tik dar reikia sutarti, kur dabar visiems retkarčiais bendrai susibėgti: vaikai kol kas lankosi vienąkart pas mamą, kitąkart pas tėtį. Turiu du vaikus. Jie šeimų dar nesukūrė. Abu baigė mokslus. 28 - erių metų dukra Danutė dabar Kipre, ten baigė magistrantūrą, yra finansininkė. 25 -erių sūnus Artūras - kompiuterininkas programuotojas, gyvena Klaipėdoje, dirba Plungėje.

- Jūs kilęs iš mišrios šeimos?

- Mano tėvai kaimiečiai, bet iš skirtingų vietų: mama iš Šeduvos rajono Vabalių kaimo. Rusiškai taip ir neišmoko. O tėvelis - iš Jaroslavlio srities, buvo komandiruotas į Lietuvą „kolchozų“ steigti. Tai buvo po karo, partinis nurodymas. Jis išmoko kalbėti lietuviškai. Šeduvos rajone jis buvo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas. Iki tapdamas pirmininku, buvo partinis veikėjas. Tai seni laikai... Abu tėvai mirę, palaidoti Mažeikiuose.

- Ar dabar jūsų širdis laisva?

- Nėra nei šimtu procentų laisva, nei šimtu procentų užimta.

- Ar pradėjęs eiti naujas pareigas pirkote ir naują kostiumą?

- Ne, nusipirkau tik naujus batus ir marškinius. Kostiumo kol kas nereikėjo - karšta.