„Vis nesiryžtu mažinti apsukas“

Šeštadienio interviu apie atsidavimą darbui ir laisvalaikio trupinius

Naująja Klaipėdos universiteto senato pirmininke išrinkta profesorė Daiva Kšanienė rinkimų laimėti nesitikėjo. Tiesiog nenorėjo naujų įsipareigojimų, nes ir senų – per akis.

Muzikologės draugės stebisi, kiek ši gali dirbti, kada pagaliau sumažins apsukas. „Jau ir pati norėčiau sulėtinti gyvenimo tempą, bet niekaip nesiryžtu. Vis atsiranda koks nors pasiūlymas. Paprašo, o aš abejoju, atsikalbinėju, bet galop sutinku. Kaip ir šįkart“, - šypteli šeštąjį dešimtmetį perkopusi moteris.

Nors vadovauja Menų fakulteto Muzikos teorijos ir istorijos katedrai, joje dėsto, rašo mokslinius straipsnius, literatūrinėmis premijomis apdovanojamas knygas, dalyvauja keliose komisijose ir tarybose – visas ir suskaičiuoti sunku, D.Kšanienė kiekvieną darbą atlieka su tokiu pat stropumu, kaip ir jaunystėje, kai buvo pažangi Muzikos akademijos studentė.

„Mane reikėtų priverstinai gydyti. Nuo darboholizmo. Nemoku ilsėtis. Kad mane kas išsiųstų paatostogauti – pasimaudyti baseinuose, šiltose jūrose“, - akimirką pasvajoja Klaipėdos kultūros magistrė. Ir tuoj pat tęsia pasakojimą apie nebaigtus darbus ir naująsias pareigas senate.

Negali be universiteto

- Esate labai užsiėmusi. Kodėl nusprendėte dalyvauti senato pirmininko rinkimuose?

- Tiesiog pasiūlė. Ilgai nesutikau, nes tai atsakingos, reikalaujančios atsidavimo pareigos. O aš turiu daug darbo universitete, esu paskendusi moksliniame darbe, rašau straipsnius. Jau buvau įėjusi į stabilų gyvenimo ritmą, bet naujos pareigos vėl išmuš iš vėžių... Buvau įsitikinusi, kad manęs neišrinks, bet balsai lėmė ką kita.

- Senato pirmininkas vienas nieko nesprendžia, tačiau juk turite užsibrėžusi tikslus?

- Tiesa, pirmininkas turi tokį pat vieną balsą, kaip ir visi kiti Senato nariai. Viskas sprendžiama balsavimo būdu. Kaip ir prieš mane dirbę žmonės stengsiuosi daryti viską, kad tik universitetui būtų geriau.

- Be universiteto negalite. Kiek metų atidavėte pedagogikai?

- Esu šiaulietė, tačiau, baigusi mokslus, vos dvidešimt dvejų būdama, pagal paskyrimą atvykau į Klaipėdą. Kelerius metus dirbau dėstytoja S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Vėliau atsidarė tuometinės konservatorijos fakultetai, dar vėliau – universitetas. Daugelį metų dėstau muzikos teoriją ir istoriją. Visas mano gyvenimas prabėgo tarp šių sienų.

- O radikaliai keisti savo gyvenimo nebandėte?

- Visuose horoskopuose akcentuojama, kad po Vėžio ženklu gimę žmonės – itin pastovūs. Taip ir yra. Per daug metų pamilsti darbą, o ir įdirbio, patirties gaila. Jokių kitų pasiūlymų nesusilaukiau. Ir ką aš būčiau dirbusi, juk nieko kito nemoku? Nei verslą mokėčiau įkurti, nei dar ką nors...

- Muzikos teorija ir istorija – atleiskite, skamba sausai ir net nuobodžiai. Gal klystu?

- Daugelis taip mano. Sako, kad muzikologai – ne muzikantai. Bet mes tokie pat atlikėjai, tik į sceną nelipame. Atlikėjai nėra klausęsi tiek muzikos, kiek tenka išklausyti teoretikams. Atsiverčiame natas ir turime vidine klausa išgirsti, kaip ta muzika skamba, įsigilinti į jos esmę – į struktūrą, formą, melodiją. Be to, reikia daug skaityti, nes šis mokslas reikalauja didžiulio erudicijos, intelekto bagažo. Jį kaupi visą gyvenimą.

Minedas – baisu

- Kaip Jūsų išlavinta klausa reaguoja į šiuolaikinę Lietuvos popmuziką?

- Dabartinė popmuzikos situacija mane tiesiog graudina. Ji – labai žemo meninio lygio. Nors nenorėčiau vartoti šio žodžio, bet ją „kuria“ nieko apie muziką neišmanantys žmonės. Blogiausia, kad tokiai muzikai eikvojamas labai brangus eterio laikas. Kai įsijungiu televizorių – o tai darau labai retai – ir, junginėdama kanalus, pamatau, pavyzdžiui, nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, pašiurpstu. Tai ne dainavimas, tai – baubimas. Vien Minedas ko vertas. Darosi net nebe graudu, o baisu. Tokie pasirodymai ir jų metu skambanti muzika akivaizdžiai prasilenkia su estetika. Galėtų geriau kokią nors simfoniją pagroti. Gal televizijos iš to pinigų ir neužsidirbtų, bet bent dvasiškai žmones tobulintų.

- O Jūsų namuose – daug įrašų, turite gerą aparatūrą jiems klausytis?

- Aparatūra paprasta – net pavadinimo neprisimenu. Įrašų daug neturiu, nes niekada neturėjau tikslo juos kaupti. Pamatau ką nors vertinga, nusiperku. Dažniausiai universiteto fonotekoje persirašau. Klausytis muzikos malonumui nėra laiko. Ir taip nuolat ją girdžiu, nes reikia ruoštis paskaitoms, festivaliams.

- Jūsų gyvenimas sukasi ne vien apie muziką. Papasakokite apie trumpą politinę karjerą.

- 1990-aisiais tapau miesto tarybos deputate, kultūros komisijos nare. Kai kadencija pasibaigė, daugiau į politiką nebėjau. Tačiau, matyt, gerai užsirekomendavau, nes po kelerių metų partiją įkūrusi Laima Andrikienė paprašė palaikyti mažos partijėlės sąrašą. Kandidate į Seimą nutariau tapti tik todėl, kad buvau tikra, kad partija balsų nesurinks. Visai kaip dabar per senato rinkimus. Kaip ir reikėjo tikėtis, balsų neužteko, todėl viskas pasibaigė taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Esu linkusi klampinti savo galvą į tokią veiklą, kuri man tik apsunkina gyvenimą.

- Tai kodėl sutinkate?

- To paties ir draugės klausia. „Kiek gali dirbti? Tau kiek krauna, tiek tu ir veži“, - pabara. Teisybę sako. Nenoriu apsiimti, bet įklimpstu. Kažkoks likimo pirštas, matyt.

Geria vitaminus

- Gink Dieve, nesupykite, bet juk amžius jau toks, kad reikėtų save ir patausoti?

- Aš ir pati tai žinau. Bet viskas taip klostosi, kad poilsio turbūt dar ilgai neturėsiu. Pirmininką renka penkeriems metams. Kita vertus, ir vyresni žmonės sugeba puikiai dirbti. Kol kas energijos užtenka. Blogai jaučiuosi, kai nedirbu.

- Tai turbūt stiprinatės vitaminais, sportuojate?

- Vitaminus geriu, tačiau sportui vis laiko nėra. Norisi tas brangias penkiolika minučių lovoje pasivolioti. Kartais rašau ir iki vidurnakčio, ir iki pirmos nakties. Dažnai būna, kad vos kelias valandas miegu. Turiu save papeikti – nebemoku ilsėtis, esu darboholikė. Pažįstami užsieniečiai pasakoja, kad ten tokius kaip aš darbdaviai per prievartą ilsėtis išveža. Kad mane kas išvežtų baseinuose, jūrose šiltose pasimaudyti...

- Prieš trejetą metų prasitarėte, kad svajojate aplankyti Indiją. Svajonė išsipildė?

- Deja, ne. Ir turbūt jau nebeišsipildys. Daug pinigų tam reikia, o ir laiko nėra. Šiaip pailsėti išvažiuoju – ir į Turkiją, ir į Tunisą. Paryžiuje, Romoje buvau, kelias mokslines keliones turėjau.

- O kas namus tvarko? Vyras (Kazys Kšanas, choro dirigentas, pedagogas – Aut. past.) juk irgi užsiėmęs?

- Kažkaip susitvarkome, apsileidę negyvename. Nors jeigu perbrauktumėte per pianiną pirštu, dulkių ant jo tikrai liktų. Vieną kartą susikaupiame, susitvarkome ir vėl gyvename savaitę kitą.

- Maistą Jūsų šeimoje kas gamina?

- Pusryčiams – sumuštiniai, pietūs – kavinėje, vakarienei – bet kas. Būčiau gurmanė, jeigu turėčiau laiko, nes pavalgyti skaniai mėgstu. Tačiau skanaus maisto gaminimas ilgai užtrunka, todėl mieliau renkuosi straipsnio rašymą.

- Neliūdna dviese su vyru?

- Turime šunį – kolį. Labai draugiškas, bet garsiai loja. Kai ketverių metų anūkas ateina į svečius ir su šunimi šėlsta, visada bijome, kad kaimynai barsis. Šiaip liūdesio nėra, nebent įtampa kartais slegia. Viskas per tą skubėjimą. Pasitaiko, kad ir namuose irzli būnu, ir pabambu. Neslėpsiu, negyvename kaip du balandėliai, tačiau didesnių dramų pavyksta išvengti.

- Jūsų dukra – pianistė, o Vilniuje gyvenantis sūnus – neu-rochirurgas. Vadinasi, ne visi šeimos nariai pasirinko muziką?

- Nieko nespaudžiau, teroro tikrai nenaudojau. Visi rinkosi patys. Tačiau visa šeima – humanitarinio mąstymo. Ir vaikai, ir anūkai muzikos mokyklas baigę.

- Su anūkais dažnai susitinkate?

- Gal vaikai perskaitę su manimi ir nesutiks, bet bendravimas su anūkais man – pirmoje vietoje. Kaip močiutė esu labai laiminga.

- Stiprybės Jums ir ačiū už nuoširdų pokalbį.