Juozui Apučiui literatūros mylėtojai turi būti dėkingi už meistriškas noveles ir už tai, kad savo kūrinių netaikė prie komunistų cenzūros reikalavimų – verčiau rašė į stalčių.
Tikras novelės meistras
Eidamas 74-uosius J.Aputis mirė palaužtas limfomos. "Netekome vieno iškiliausių XX a. lietuvių rašytojų, galbūt net didžiausio XX a. antrosios pusės lietuvių prozininko", – sakė literatūros kritikas, sekmadienį Vilniuje anapilin iškeliavusio rašytojo bičiulis Petras Bražėnas.
"Nežinau nuostabesnio novelės meistro. Jo novelės – tikri šedevrai", – lakoniškai J.Apučio kūrybą apibūdino kitas rašytojo bičiulis poetas Algimantas Baltakis.
Anot P.Bražėno, šiomis akimirkomis guodžia tai, kad rašytojas paliko didžiulį kūrybinį palikimą, ir ne vieniems metams. "Netekties akivaizdoje jo kūryba tampa dar svaresnė, reikšmingesnė", – sakė literatūros kritikas.
Su J.Apučio vardu siejamas lietuvių novelės atgimimas 7–8 praėjusio amžiaus dešimtmetį. Jau pirmaisiais novelių rinkiniais "Žydi bičių duona" ir "Rugsėjo paukščiai" J.Aputis atkreipė į save kritikų ir rašytojų dėmesį, o rinkiniu "Horizonte bėga šernai" buvo įrašytas į didžiausių lietuvių prozininkų gretas.
Partija anuliavo premiją
Sovietų valdžia J.Apučio kūrybą vertino įtariai. Tai liudija išskirtinis atvejis lietuvių literatūros istorijoje – įsikišus Komunistų partijai, J.Apučiui nebuvo skirta respublikinė literatūros premija. Ją skirti buvo siūlyta už novelių rinkinį "Gegužė ant nulūžusio beržo".
"Skirtingų kūrybinių sąjungų komitetas nusprendė premiją J.Apučiui skirti, tačiau įsikišo Komunistų partijos Centro komitetas (CK) ir atšaukė kūrybinių sąjungų sprendimą. Kažkas kažkam persakė J.Apučio žodžius, pasakytus apie sovietinę valdžią", – prisiminė P.Bražėnas. Anot jo, tai buvo vienintelis atvejis Lietuvoje, kai respublikinė premija CK sprendimu buvo anuliuota.
J.Aputis buvo vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, sovietmečiu rašiusių į stalčių – kai kurie jo kūriniai, laukdami palankesnių sąlygų laisvai minčiai, dienos šviesą išvydo tik po kelių dešimtmečių. Svarbiausias jų – apysaka "Skruzdėlynas Prūsijoje" – buvo parašyta 1971 m., o išspausdintas tik 1989 m. Apysakoje autorius kėlė istorijos, individo laisvės, pasipriešinimo smurtui klausimus.
"Juozas kūryboje buvo principingas, su niekuo nesitaikstė. Kaip galvojo, taip rašė. Jei valdžiai nepatiko, jis geriau tą kūrinį palaikydavo stalčiuje, bet neperrašinėjo", – pasakojo A.Baltakis.
Nepriklausomybę atgavusi Lietuva rašytojui grąžino savotišką skolą. Jo indėlis į lietuvių literatūrą 2005 m. buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija, daugeliu kitų literatūros premijų.
Atgaivino senovinę sodybą
Draugiškos natūros J.Aputis mėgdavo atsiriboti nuo viso pasaulio. Iš Raseinių rajono kaimo kilęs rašytojas taip ir netapo tikru vilniečiu – daug laiko praleisdavo Dzūkijoje, sodyboje etnografiniame Zervynų kaime. Čia gimė daug jo kūrinių.
Vietinių kaimo žmonių nuostabai, beveik 200 metų senumo negyvenamą namą J.Aputis pavertė jaukiu būstu. "Jis nebuvo vienpusiškas raštininkas – išsaugodamas pagarbą etnografiniam vaizdui, senovinėje troboje daug ką pats buvo susimeistravęs. Kai nuvažiuodavau aplankyti, rodydavo: tai stalą, tai suolą sukalęs. Turėjo geras rankas", – pasakojo P.Bražėnas.
Pastaruoju metu J.Apučiui teko atlaikyti alinamus chemoterapijos seansus. "Žinojome, kad po jų Juozas jausdavosi blogai, bet jis labai vyriškai laikėsi. Juolab kad visą gyvenimą buvo stiprus, sveikas vyras – tvirtas žemaitis", – pasakojo A.Baltakis. Jis prisiminė kartu sutiktus 2010-uosius metus. Juos bičiuliai sutiko buvusių kolegų apsuptyje "Metų" redakcijoje. Taurės J.Aputis su buvusiais kolegomis nebekilnojo, bet sutikęs Naujuosius metus vienas parvažiavo į Zervynas.
Paskutinį kartą bičiuliai matėsi prieš savaitę. "Telefonu Juozui papasakojau, kad išėjo mano nauja knyga "Antakalnio vigilijos". Norėjau knygą palikti jam namuose, bet jis paprašė, kad atneščiau į ligoninę. Aplankiau. Atrodė liūdnai. Palikau savo knygą, bet nežinau, ar spėjo ją perversti", – pasakojo A.Baltakis.
Rašytojo gedi šeima – žmona Virginija, duktė Vijolė, trys anūkės. "Kai nuėjau jo aplankyti paskutinį sykį, susigraudino. Sako: "Dabar, kai man atsitiko šita nelaimė, supratau, kokia gera man dukra, anūkės – taip manimi rūpinasi", – susitikimo nuotaiką prisiminė poetas.
Rašytojas bus pašarvotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje. Atsisveikinimas su velioniu – šiandien nuo 11 iki 20 val., trečiadienį – nuo 9 iki 14 val. Karstas su velionio palaikais bus išlydėtas trečiadienį 14 val. J.Aputis amžinojo poilsio atguls Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Naujausi komentarai