Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas tvirtino, kad šią savaitę paskelbtoje pirmojoje viešoje Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos apžvalgoje įvardijamos svarbiausios grėsmės Lietuvos politiniams ir ekonominiams pagrindams.

– Kodėl viešos apžvalgos nebuvo galima padaryti anksčiau?

– Tenka pripažinti, kad Lietuvoje iš tikrųjų nebuvo praktikos teikti štai tokias viešas apžvalgas. Tai, kaip sakoma, pirmas blynas.

– Prisvilęs?

– Nepasakyčiau. Tiesiog pirmas bandymas visuomenei pateikti bent kiek išsamesnę informaciją apie tai, ką ir kaip veikia VSD, su kokiais iššūkiais susiduria nacionalinis saugumas. Mums gana sunkiai sekėsi susitarti dėl tokios apžvalgos parengimo ir pateikimo, nes praktikos iki šiol nebuvo. Ir saugumo tarnyba elgėsi atsargiai. Pirmiausia, nelabai kas žinojo, kokius dalykus galima apžvalgoje rašyti, ko nelabai galima. Bet pavyko susitarti, kad VSD pateiks informaciją pagal tam tikras pastarojo laikotarpio aktualijas: grėsmės nacionaliniam saugumui, priešiška veikla, energetinio saugumo užtikrinimas ir kiti aktualūs dalykai.

Komitete jau ne kartą svarstėme, kas turėtų būti tokioje apžvalgoje, kada ji turėtų būti skelbiama. Bet įpareigojantį sprendimą skelbti viešą apžvalgą priėmėme pernai, svarstydami uždarą metinę VSD veiklos ataskaitą. Pasakėme, kad kasmet gegužę tokia apžvalga turėtų pasirodyti. Tai ir buvo padaryta.

– Sakėte, kad Lietuvoje nebuvo praktikos skelbti tokias apžvalgas ir dėl to susidurta su problemomis rengiant pirmąją. Nejaugi mūsų partneriai NATO neturi tokios patirties ir negalėjome iš jų pasimokyti?

– Šiaip, negali sakyti, kad nėra tokios praktikos kai kuriose NATO narėse bei demokratinėse šalyse, nepriklausančiose šiam gynybos aljansui. Bet prisiminkime tas "lietuviškas" aplinkybes, susijusias su VSD: pavyzdžiui, prieš kelerius metus ši tarnyba pati užduotis nusistatinėjo ir dirbo beveik visiškai savarankiškai, nė kiek nekontroliuojama iš šalies. Tokiame kontekste apie kokias viešas apžvalgas galima kalbėti? Greičiau viskas buvo sukama link uždarumo, aiškinant žvalgybos ir nacionalinio saugumo interesais. Dabar tai jau pakeista.

– Bet ne vienas saugumo profesionalas pasakytų, kad kuo uždariau dirba specialiosios tarnybos, tuo tas darbas efektyvesnis?

– Ne visada. Manau, kad tam tikras visuomenės žinojimas apie saugumo tarnybos veiklą, tam tikras informavimas apie ją yra tiesiog būtinas. Tai visada yra pasitikėjimo klausimas. Neretai matome, kad bendraujant su saugumo tarnyba visuomenėje dar yra kažkokia baimė. Tai įrodo pasitikėjimo deficitą, kurį, tikimės, sumažins, o ilgainiui galbūt ir panaikins štai tokios apžvalgos.

– 36 puslapių apžvalgoje nematyti jokio didesnio konkretumo. Viskas pridengta kažkokiu diplomatiškumo ir nekonkretumo šydu – nė vienos pavardės ar organizacijos pavadinimo, neįvardijama nė viena priešiška valstybė. Kodėl?

– Galiojantis įstatymas labai aiškiai pasako, kad VSD veiklos priemonės, konkrečios užduotys yra slapta informacija, kuri neteikiama. Taip, prieš Lietuvą veikiančios valstybės apžvalgoje nėra konkrečiai įvardijamos, nors visi puikiai supranta, apie ką kalbama. Ir tos pačios valstybės žino tai.

– Pirmiausia tai Rusija ir Baltarusija?

– Neneigsiu to. Tokia jau praktika, tokie įstatymo reikalavimai – saugumo tarnyba gali leisti aiškiai suprasti, apie kokias valstybes, organizacijas ar atskirus asmenis yra kalbama, bet nebūtinai juos įvardyti.

– Estijos saugumas veikia kitaip. Jų apžvalgos turinys visai kitoks: pavardės, organizacijos įvardijamos be jokių skrupulų. Nenorim pasimokyti iš estų?

– Iš tikrųjų, taip yra. Bet estai jau turi ilgametę tokių apžvalgų ir bendravimo su visuomene patirtį. Kita vertus, nors mūsų VSD veiklos apžvalga dar pirma, joje yra kai kurių dalykų, kurių nėra Estijos saugumo tarnybos analogiškuose dokumentuose. Tarkim, užduočių, kurių vykdymą koordinuoja VSD, mastas. Estai tokių dalykų neskelbia. Taigi, vienur mes konkretesni, kitur jie.

– VSD apžvalgoje kalbama apie "užsienio šalims lojalius žiniasklaidos kanalus" ir nurodoma, kad Lietuvai kenksmingas "informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai". Kaip pastebi apžvalgininkai, taip neįvardijant jokių konkrečių pavadinimų yra "apdergti visi kartu ir kiekvienas atskirai".

– Taip nevertinčiau. Iš tikrųjų, kiekvienas puikiai suvokia, kas, kam ir už kiek parsiduoda. Tai kitąkart gana plika akimi matyti. Tie žurnalistai, kurie dirba sąžiningai, nepriskiria savęs tokiai kategorijai ir nesipiktina. Tačiau nereikėtų užmerkti akių prieš tą faktą, kad tikrai yra gana nebrangiai imančių už tam tikro pobūdžio propagandinę informaciją, nukreiptą prieš Lietuvos gyvybinius interesus, prieš strateginius projektus.

– Kokias priešiškai propagandai skiriamas sumas galėtumėte paminėti?

– Sakyčiau, ne viena dešimtis milijonų litų. Ne viena dešimtis reikštų, kad gali būti ir dvi dešimtys.

– Niekas tiksliai nežino?

– Tai nėra taip paprasta. Be to, dalis tokioms reikmėms išleidžiamų lėšų priskiriama prie įtartinų. Kitaip tariant, įtariame, jog atitinkami pinigai leidžiami priešiškai propagandai, tačiau reikia dar ilgo, kruopštaus tyrimo, kad galėtume tai patvirtinti. Todėl ir sakome – įtariame, kad ne viena dešimtis milijonų litų gali būti panaudojama negeranoriškos propagandos tikslais. Yra užfiksuota atvejų, kai žiniasklaidos priemonės gavo atlygį už valstybei nenaudingos informacijos platinimą, tačiau tai atskleisti draudžia įstatymas. Kitas dalykas, apie šitokius dalykus informuojama Vyriausybė ir kitos atitinkamos institucijos, kad galėtų imtis atsakomųjų veiksmų. Pirmiausia, kontrpropagandos.