Vienas namuose – ir mokausi, ką noriu?

2012-aisiais Lietuvos švietimo ministro įsakymu apribotos galimybės mokyti vaikus namuose netenkina vis daugiau šeimų. Entuziastai buriasi į grupes ir atkakliai bando grąžinti liberaliąją švietimo namuose sistemą.

Jie įsitikinę: mokydamiesi namuose vaikai ne tik patiria mažiau streso, bet ir įgauna gilesnių žinių. "Sėkmės lydimi pasaulio žmonės daug pasiekė ne todėl, kad daug laiko praleido mokykloje, bet todėl, kad rado sritį, kuria aistringai domėjosi ir tam skyrė daug savo laiko", – sako viena mokymosi namuose entuziasčių Agnė Kundrotienė.

Entuziastai periodiškai kreipiasi į Švietimo ir mokslo ministeriją, tačiau problema iš vietos nepajuda: buvusio švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus 2012 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-1049 lieka it akmenyje iškaltas. Mokymosi namuose šalininkų argumentai – pasikeitę visuomenės poreikiai (didėjančios nuotolinio darbo galimybės, tai, kad vis daugiau jaunų šeimų keliasi gyventi iš didmiesčio į atokesnes gyvenvietes, kur nėra pakankamai gerų mokyklų ir pan.), Konstitucijos užtikrinta galimybė rinktis kiekvienai šeimai tinkamą ugdymo(si) formą, lieka neišgirsti.

"Nuotolinis mokymas Lietuvoje veikia ir, reikia pažymėti, labai sėkmingai bei efektyviai jau gerą dešimtmetį. Vilniaus Ozo gimnazijos direktoriaus ir jo kolegų pastangomis jau yra sukurta galinga elektroninė duomenų bazė su maždaug 12 tūkst. pamokų, daugybė vaikų, turinčių į tai teisę, sėkmingai baigia mokslus ar jiems reikalingą jų dalį ir gauna valstybės pripažintus mokslo baigimo dokumentus, gali toliau stoti į kolegijas, akademijas, universitetus. Deja, galimybę rinktis tokį mokslą turi tik labai ribota visuomenės dalis", – interviu "Kauno dienai" sakė A.Kundrotienė.

Ji ir jos bendraminčiai įsitikinę: galimybę mokytis namuose turi turėti ne tik sveikatos sutrikimų turintys vaikai, emigravusių šeimų atžalos, meistriškumo ar mainų programose dalyvaujantys sportininkai, vaikų susilaukusios nepilnametės ar mokiniai, turintys savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos padalinių rekomendaciją, bet ir sąmoningų tėvų vaikai.

– Kuo naudingas mokymasis namuose? Tikriausiai esama įtikinamų moksliniais tyrimais paremtų argumentų.

– Yra žinoma, kad savarankiškai besimokantys namuose vaikai ne tik lenkia tradicinėse mokyklose besimokančius savo bendraamžius akademiniais pasiekimais, bet ir yra daug brandesni, savarankiškesni, kūrybingesni, mokantys išsikelti tikslus ir jų siekti. Tokie prestižiniai universitetai, kaip Harvardo, Jeilio, Stanfordo ir kt., noriai priima namuose besimokiusius mokinius, nes jie dažnai lenkia tuos, kurie lankė paprastas mokyklas.

2004 m. Tarptautinio mokymosi namuose tyrimų instituto (National Home Education Research Institute, NHERI) įkūrėjas Ryanas D.Ray JAV atliko tyrimą, kuriame dalyvavo apie 12 tūkst. žmonių iš visų 50 valstijų, kurie buvo mokęsi namuose ne mažiau nei septynerius metus. Palyginti su bendraamžiais, jie pasižymėjo gerokai aukštesniais išsilavinimo rodikliais, o jų socialiniai įgūdžiai buvo arba tokie pat, arba geresni už lankiusiųjų standartines mokyklas. O lyginant įvairius kasdienius įgūdžius, besimokiusieji namuose visa galva lenkė savo konkurentus: jų mokslo rezultatai buvo 15–30 proc. aukštesni nei tradicinėse mokyklose besimokančių bendraamžių. 2008 m. papildyti tyrimo rezultatai parodė, kad savarankiškai besimokiusių vaikų mokymosi rezultatai visiškai nepriklausė nuo tėvų išsilavinimo lygio ar šeimos pajamų. Kitas tyrimas, kuriame dalyvavo 8–10 metų vaikai, parodė, kad namuose besimokiusieji neturėjo elgesio problemų, kurių turėjo einantieji į mokyklą vaikai. Tyrimai rodo, kad namie mokyti vaikai, o vėliau ir suaugusieji, yra gerokai laimingesni, daug labiau patenkinti savo gyvenimu ir tikintys, kad sunkiu darbu galima viską pasiekti.

– Kokia jūsų asmeninė patirtis – tikriausiai savo vaikus norėtumėte mokyti namuose?

– Mano asmeninė patirtis labai paprasta ir turbūt Lietuvoje nereta – pati baigiau mokyklą su pagyrimu ir lengvai įstojau į tuo metu man patikusią specialybę, kurią sėkmingai baigiau. Tiek mokykloje, tiek universitete gavau daug žinių, deja, dauguma jų kaip įėjo pro vieną ausį, taip pro kitą labai greitai išėjo. Paruošus pamokas, o vėliau ir po paskaitų, bėgdavau tekina kitur – į įvairius būrelius, kolektyvus, kur ir vyko mano tikrasis gyvenimas, tikrasis bendravimas su mokytojais, bendraamžiais, atsitiktiniais žmonėmis. Praėjo daugiau nei dešimtmetis, kai baigiau universitetą, o per tą laiką teko ir po pasaulį pakeliauti, skirtingus darbus dirbti. Pagaliau atradau, kad mano vaikystės polinkiai, kurie buvo užkariavę mano širdį ir protą, bet kuriems tąsyk reikšmę teikiau tarsi tik pati viena, dabar yra mano pajamų šaltinis. Todėl kirba mintis: "O kas, jei man būtų leidę daug mažiau laiko skirti pamokoms, bet daugiau – tiems sugebėjimams, kurių turėjau?" Keletą metų teko gyventi JAV, sutikau daug energingų, sumanių, veiklių, kritiškai mąstančių, nepaprastai bendruomeniškų žmonių, turinčių savo gyvenimo kryptį ir sėkmingai ja einančių. Artimiau susipažinus, paaiškėjo, kad absoliuti dauguma jų buvo mokyti namuose.

– Kai kalbama apie mokymąsi namuose, daugiausia akcentuojama mokymo programa ir vaikai. Tačiau tokia sistema didelę atsakomybės naštą užkrauna ant tėvų pečių.

– Stereotipiškai galvojama, kad vaikui žinių gali suteikti tik kvalifikuotas mokytojas. JAV atlikti namų mokymo tyrimai rodo, kad vaikui perteikiamų žinių lygis nepriklauso nuo suaugusiojo išsilavinimo ir vaiko mokymosi proceso kontroliavimo lygio. Nes geriausiai žinias vaikas įsimena tuomet, kai pats yra motyvuotas tų žinių gauti ir jų siekti. Deja, kol tokie mokslininkai kaip Sugata Mitra savo eksperimentais ("Skylė sienoje" ar "Mokykla debesyje"), rodo pasauliui, kad vaikai, jiems suteikus reikiamas priemones, pranoksta net ir didžiausius mūsų lūkesčius, mes ir toliau kalbame apie programas, sistemą ir menamas tėvų klaidas.