V.Gedgaudas: kapinės – tai meilės išraiška

Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas Vladas Gedgaudas dažniau nei pasauliečiai susiduria su žmogaus išėjimu anapus. Kunigo įsitikinimu, priimti mirtį labiausiai padeda tikėjimas.

„Gyventi reikia čia“

– Kunige, kas yra tas pomirtinis gyvenimas?

– Visos religijos kalba apie pomirtinį gyvenimą. Žmogus nuo pat atsiradimo ieškojo, gilinosi, norėjo sužinoti, kas yra tas anapusinis gyvenimas. Reikėtų apžvelgti visą žmonijos istoriją, tuomet įsitikintume, kad ieškojimų laiku atsiskleidžia vis tie patys dalykai, ta pati informacija. Pomirtinį gyvenimą įrodo ir faktas, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų. Tiesa, tai yra labiau tikėjimo dalykas ir todėl, norint suvokti, reikia įsigilinti į tai, kaip jis gyveno, kokias žinias, paliepimus žmonėms paliko. Tačiau čia kiekvienas pats turėtų tai suvokti ir prisiliesti prie pomirtinio gyvenimo tikėjimu.

– Tačiau kiekvienas mintyse yra nusipiešęs vis kitą anapusinio pasaulio paveikslą, nes faktais paremtos aiškios informacijos nėra ir, matyt, negali būti.

– Šiais laikais anapusinio gyvenimo sąvokomis manipuliuojama. Įvairūs judėjimai vis skirtingai pristato, religijos kitaip interpretuoja anapusinį gyvenimą, o tai šiuolaikiniam žmogui suteikia galimybę tarp daugybės rinktis priimtiniausią supratimą. Susidaro sunkumų atskirti, kas yra tiesa, o kas ne. Tuomet reikia įsigilinti į pagrindines religijas, kurios kalba apie pomirtinį gyvenimą. Judaizmas, islamas ir krikščionybė apie pomirtinį gyvenimą kalba gana panašiai. Daugelis net nesvarsto tikimybės, kad pomirtinio gyvenimo nėra. Tačiau kaip ten, anapus, iš tiesų yra? Konkrečiai pasakyti niekas ir negali. Kadangi tai yra anapusinė erdvė, plotmė, žmogui nėra leista prisiliesti prie tų dalykų. Svarbiausia reikia žinoti, kad pomirtinis gyvenimas yra, o gyventi reikia čia. Kai išeisime anapus, ten kiekvienas tikrai susitiksime.

Nesuvokiamas slėpinys

– Kaip jums atrodo, kodėl net katalikai skirtingai įsivaizduoja bendravimą su mirusiaisiais?

– Mes, katalikai, remiamės tuo, ką mums kalba Šventasis raštas, bažnyčios tradicija ir, aišku, visi mes suvokiame, kad bendravimas tarp gyvųjų ir mirusiųjų vyksta. Tai gali būti pasikalbėjimas mintimis, jutimas, kad artimas žmogus yra šalia, pataria, kalba, galbūt pamoko. Taip, kaip mes meldžiamės už gyvuosius ir prašome, kad Dievas jiems padėtų gyvenime, taip meldžiamės ir už mirusiuosius, kad jiems būtų pagelbėta. Tokia ir yra bendrystė su mirusiaisiais. Bet kuriuo atveju tai vis dėlto yra slėpinys. Žmogui, esančiam šiapus, tai vis dėlto nesuprantama iki galo.

– Kaip jūs pats jaučiatės kapinėse?

– Kapinės yra žmonių meilės išraiška išėjusiesiems, todėl man nė kiek nenuostabu, kai kapai puošiami, įdedama nemažai lėšų. Jei gyvenime su išėjusiuoju gerai sutarei, norisi bent kažkokią dovaną jam padovanoti – sutvarkyti kapą. Ir labai šilta yra, kai matai, kad kapinės gražios, matai, kad išėjusiais yra rūpinamasi. Bet, aišku, būtų gerai, kad žmonės ne vien gėlelę pasodintų, bet ir pasimelstų, jog artimajam anapusiniam pasaulyje lengviau, šviesiau būtų.

Kremuoti – ne nuodėmė

– Ką Jūs manote apie besikeičiančias tradicijas – populiarėja kūną deginti, o ne laidoti? Ar tai yra tinkama katalikui?

– Bažnyčia leido kremuoti tikinčiųjų palaikus, yra ir tam tikros apeigos, kurios atliekamos prieš kūno kremavimą. Tiesa, kai išbarsto mirusiojo pelenus, o kiti net pasideda juos kambaryje ant spintelės, manau, tai yra tam tikra nepagarba mirusiojo kūnui. Vis dėlto būtų gražu, kad palaikai ilsėtųsi žemėje, tam tikroje vietoje, kad žmogus galėtų ten ateiti, parymoti, pasodinti gėlelę. Pelenų išbarstymas – nelabai krikščioniškas dalykas.

– Jums tenka susidurti su, iš šono žiūrint, gana mistišku reiškiniu – paskutiniu išeinančiojo patepimu. Kas tai yra?

– Tam tikra prasme šis ritualas yra pažįstamas visiems tikintiesiems. Kodėl? Kai prieiname išpažinties, po jos, jei viską nuoširdžiai, su tikėjimu atlikome, mes tampame kitokie. Tas, kuris yra prie mirties, žino, kad ta išpažintis greičiausiai paskutinė šioje žemėje, todėl jis pajaučia, kad nuodėmės jam atleistos, jį aplanko ramybė. Yra buvę, kad net tuomet, kai žmogus jau nebeturi sąmonės, kai kalbi maldas prie jo lovos, gali suprasti, jog jis vis tiek viską jaučia ir jam yra geriau. Vis dėlto žinojimas, kad už jį meldžiasi jo artimieji, suteikia stiprybės. Išeinantysis nebesijaučia toks vienišas, jaučiasi palydimas į amžinybę.

Išėjimo valanda yra ypatinga. Taip, kaip mes, gyvieji, prieš ruošdamiesi į didelę, svarbią kelionę viską aplink ryškiau, aiškiau matome, taip prieš išeidami anapus labai ryškiai matome savo pragyventą gyvenimą. Todėl ir reikalingas palaikymas, reikalingas Ligonio sakramentas. Paskutiniu patepimu šis sakramentas vadinamas tik liaudyje.

Žmonėms – žodžiai ir tyla

– Kaip Jums pavyksta atsiriboti, neužsikrauti ant pečių tų šimtų žmonių istorijų, kurias išgirstate per išpažintis?

– Labai paprasta. Toje vietoje veikia ne tiek žmogiškasis asmuo, kiek pats Dievas. Iš tiesų, klausydamas išpažinčių visą dieną, prieš šventes, aišku, fiziškai šiek tiek pavargstu, nes reikia išlikti dėmesingu kiekvienam žmogui, bet psichologiškai – nė kiek. Kai žmogus ateina išpažinties, jis ateina pasiryžęs keistis, būti geresniu. Taigi girdžiu ne tą blogį, kurį jis padarė, girdžiu žmogaus pasiryžimą tapti kitokiam. Iš tiesų išpažintys netgi sustiprina kunigą. Išpažintis padeda nenuleisti rankų, kovoti, žengti pirmyn, kad blogis nenugalėtų, išpažintis – gėrio siekimas.

– Sugrįžkime prie mirties slėpinio. Kaip Jums atrodo: per daug ar per mažai šiuolaikinis žmogus galvoja apie mirtį?

– Kalbėdami apie mirtį, galime prisiminti graikų filosofus, kurie pirmą kartą pradėjo siekį protu suvokti pasaulį. Jie atkreipė dėmesį į visumą, o ne į detales. Ir mūsų gyvenimą neretai nevisavertį daro tai, kad mes matome tik tam tikras gyvenimo detales. Tada tampame vienpusiški, šališki.

Taigi prieš akis turime turėti visumą. Iš ko visuma susideda? Be abejonės, ir iš mirties fakto, nes kiekvienas žmogus yra mirtingas. Bet jeigu susikoncentruotume tik į mirtį, gyvenimas taptų labai liūdnas. Mirtis yra tik gyvenimo dalis, o yra ir gyvenimas, kuriame turime pasiekti tam tikrų rezultatų, turime išpildyti savo pašaukimo pareigas. Taigi turime kreipti dėmesį į gyvenimą, visą jo patirčių margumyną. Trečias tos visumos momentas yra Dievo pažadas. Kiekvienam yra pažadėtas amžinasis gyvenimas. Jeigu tarp to bėgimo, lėkimo suspėji pamatyti, perskaityti, išgirsti Dievo pažadą, tu ir gyvenimą, ir mirtį traktuoji ir suvoki jau visai kitaip. Tuomet matome visumą: mirtį, gyvenimą ir pažadėtą amžinąjį gyvenimą. Jeigu mes sugebėtume atkreipti dėmesį į tuos tris pagrindinius visumos elementus, mūsų gyvenimas būtų kitoks ir mirtį suvoktume visai kitaip, giliau, ji mus ne taip gąsdintų.

– Kaip, kur Jūs atrandate paguodos žodžių, kai tenka nuraminti, įkvėpti vilties anapus išėjusiojo artimiesiems?

– Išsiskyrimas visuomet skausmingas įvykis. Jis labai giliai paliečia žmones, kurie vienas kitam labai artimi, vienas kitą myli, kai išėjimas, jų akimis žiūrint, yra pernelyg ankstyvas. Ir iš tiesų rasti tų teisingų žodžių gana sunku. Tačiau jeigu žmogus širdyje nešiojasi tikėjimą, jis aiškiau ir kitaip suvokia mirtį. Tikėjimas padeda suprasti mirtį kaip laikiną išsiskyrimą, tikintysis žino, kad kada nors vėliau su artimuoju bus vėl kartu, tik jau kitoje erdvėje. Nuo žmogaus priklauso, kokius žodžius jam ištarsiu. Vieniems reikia žodžių, kitiems – tylos ar maldos, paprasčiausio pabuvimo šalia.

Ant tvirto pagrindo

– O kaip jūs žiūrite į kada nors ateisiančią jūsų paties mirtį?

– Žinau, kad mirsiu, bet nežinau kada. Priimu kaip realų dalyką. Kristus ne kartą Šventajame rašte sako, kad mirtis nenuspėjama. Turiu būti jai pasiruošęs: gyventi moraliai, teisingai, sąžiningai, tada mirties baimės nėra. Svarbiausia - būti pasiruošusiam susitikti su Dievu, tada gali jaustis ramus mirties akivaizdoje.

– Vienoje krikščioniškoje maldoje yra žodžiai: „Apsaugok mane, Viešpatie, nuo staigios mirties“. O žmonės neretai sako, kad norėtų mirti staiga, nepajutę skausmo, nespėję suvokti mirties.

– Toks troškimas rodo nenorą kentėti. Liga visada atneša kančią, kurios bijome, nes nežinome, kaip kančia mus palies ir pakeis. Mąstantis žmogus, net staigios mirties momentu, manyčiau, vis dėlto norėtų būti pasiruošęs susitikimui su Dievu. Tiesiog žmonės nori laiko pasiruošti tam taip, kaip jie suvokia.

– Neretai seni žmonės meldžia, kad Dievas juos greičiau pasišauktų į anapus. Ar žmogus turi teisę tokiai maldai, ar tai nėra nuodėmė?

– Ne nuodėmė. Tokia malda žmogus vis tiek savo mirties valandą paveda nuspręsti Dievui. Jis nesižudo, jis nedaro veiksmų, kurie yra priešingi Dievo valiai, jis tik išreiškia Dievui savo troškimą. Tikėjimas yra stovėjimas ant tvirto pagrindo. Ar mirtis, ar džiaugsmas, ar laimė, tai žmogaus nenugramzdina. Gal blaško, gal sukrečia, bet nenugramzdina.