Šeštadienio interviu

Vedybos A.Zadneprovskio planuose dar nenumatytos

Nepratęs būti dėmesio centre ir mažiausiai savaitę negalėjęs ištrūkti iš žurnalistų apgulties olimpinis vicečempionas Andrejus Zadneprovskis neslepia šiek tiek nuo to pavargęs. Tačiau šyptelėjęs priduria, kad šis nuovargis yra gerokai lengvesnis bei malonesnis,už tą, kurį patiria besitreniruodamas. Du dešimtmečius atkakliai siekęs geriausio rezultato penkiakovininkas nepaliauja stebėjęsis tuo užtaisu, kuris slypi žodyje „olimpiada“. Europos ir Pasaulio čempionatuose pelnyti aukso medaliai A.Zadneprovskiui nė karto neatnešė tokio pripažinimo ir šlovės, kaip olimpinis sidabras.

- Prieš išvykstant į Atėnų olimpiadą Jums buvo prognozuojama 1-3 vietos. Ar tikėjote, kad pasiseks?

- Dabar jau galiu kalbėti šia tema, bet jei to būtumėte paklausę dar olimpiadoje, turbūt nesikalbėčiau. Tikėti tai aš tikėjau, žinojau, kad galiu kovoti dėl medalio, bet mūsų sporte visko būna ir sėkmę nulemti gali įvairios aplinkybės.

Olimpiados negalima lyginti su jokiomis kitomis varžybomis, netgi Pasaulio ir Europos čempionatais. Olimpiada lyg euforija, sportininkai jaučia milžinišką spaudimą, nes atstovauja ne vien sau. Jie atstovauja valstybei.

Likus trims mėnesiams iki olimpiados buvau laimėjęs Pasaulio čempionatą. Žinoma, olimpiadoje iš manęs tikėjosi medalio. Lygiai taip pat man buvo ir 2000 metais. Prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes irgi buvau laimėjęs Pasaulio čempionatą ir jutau didžiulį spaudimą: „Pasaulio čempionas, kas jam gali sutrukdyti laimėti olimpiadoje“. Tada man nepasisekė, tačiau ne dėl blogo pasiruošimo. Per anksti atvykau į kaimelį. Ten praleidau tris savaites. O gyvenant olimpiniame kaimelyje labai keičiasi nuotaikos - vieni laimi, kiti pralaimi. Prisideda papildomas emocinis krūvis, kuris gali pakenkti, jei sportininkas nėra psichologiškai labai tvirtas.

Stengsiuosi dalyvauti ir Pekino olimpiadoje. Bet netgi pakartojęs tą patį nesu tikras, kad pavyks taip, kaip Atėnuose. Toks yra sportas: kol tau medalio neužkabino, tu negali per daug apie tai kalbėti ir planuoti rezultatų.

- Kaip vertinate Atėnų olimpinėse žaidynėse dopingo skandalą, kuris buvo palankus mūsų šalies sportininkams?

- Dabar sportas darosi - net sunku atrasti tinkamą žodį - nešvarus.

Juk pirminė olimpiados idėja buvo vienyti žmones, siekti taikos ir meilės. Olimpiados sportinis principas skelbė, jog svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Šiandien matome, kad žmonės netgi pasiryžę aukoti savo sveikatą. Jie darosi kažkokias paslaptingas operacijas, kad tik laimėtų. Dopingo kontrolė šioje olimpiadoje buvo itin griežta. Penkiakovėje nedaug sportininkų būna susitepę dopingu, tačiau mane asmeniškai Atėnuose tikrino tris kartus. Kraują daviau dieną prieš startą, varžybų dieną paėmė šlapimą ir kitą rytą vėl buvo kraujo kontrolė. Sportininkas tiksliai nežino, kada iš jo gali būti paimti mėginiai. Šiuo metu yra įvairių testų ir aparatūrų dopingui nustatyti, o sportininkas net nežino, kokios neleistinos medžiagos ieškoma. Sakoma, kad dabar ir pagal plauką galima nustatyti, ar sportininkas vartojo dopingą.

- Gimėte Kaliningrade, iki 15 metų gyvenote Klaipėdoje, vėliau - Kaune, Vilniuje. Šiuo metu Jūsų namai Vilniuje. Ar laikote save klaipėdiečiu?

- Kodėl gi ne. 15 metų gyvenau Klaipėdoje. Mano vaikystė ir paauglystė prabėgo čia. Ir dabar dažnai būnu Klaipėdoje, kur likę tėvai, draugai, auga dukra. Kai būnu Lietuvoje, beveik kiekvieną savaitgalį atvažiuoju į Klaipėdą.

Kaliningrade aš gimiau tik dėl tam tikrų šeimyninių aplinkybių. Mano tėvai gyveno Klaipėdoje, o seneliai - Kaliningrade. Buvau pirmas vaikas, todėl kai mamai artėjo laikas gimdyti, ji išvažiavo, kaip įprasta, arčiau savo mamos. Taip gimiau Kaliningrade, o į Klaipėdą mama parsivežė jau naujagimį.

Mano sportinė karjera taip pat prasidėjo Klaipėdoje. Kad gatvėmis neslampinėčiau, tėvas pasiimdavo su savimi į treniruotes baseine, kartu bėgiodavome. Tėvas taip pat buvo sportininkas - Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės čempionas.

Nors uostamiestyje buvo stipri penkiakovininkų ruošimo bazė ir čia treniruotis atvykdavo sportininkai iš visos Tarybų Sąjungos, ilgainiui ši sporto šaka pradėjo nykti. Tėvo treneris Edmundas Margevičius išvyko gyventi į Kauną ir pasiūlė man pabandyti siekti sportinės karjeros. Po 9 klasės išvažiavau į Kauną. Ten baigiau vidurinę mokyklą ir vien sportavau.

Po truputį pradėjau kilti. 1996 metais pakliuvau į Atlantos olimpines žaidynes ir užėmiau 12 vietą. Paskui pradėjau mokytis Lietuvos teisės universitete. Sostinėje treniruotes tęsiau su treneriu Jurijumi Moskvičiovu.

- Ar įsivaizduojate save teisininku?

- Gali įsivaizduoti save kuo tik nori. Sakau atvirai - norint kažkuo jaustis, reikia praktikos, reikia tuo gyventi. Jei aš nuolatos sportuoju, apie kokią teisę galima kalbėti. Esu įgijęs tik pagrindus. Jei kada ir sugalvosiu pasukti šiuo keliu, yra žmonių, kurie gali konsultuoti ir padėti.

Laikas parodys. Nors yra toks posakis, kad niekada nėra vėlu pradėti. Bet tai tik posakis. Laikas eina, o aš sporte jaučiuosi tvirtesnis ir galiu duoti daugiau naudos nei teisėje. Teisininkų šiandien nėra mažai. Tai viena populiariausių specialybių.

Kai rugsėjo 1-ąją buvau pakviestas į Lietuvos teisės universitetą, nustebau sužinojęs, jog į vieną vietą pretenduoja dešimt, o ir turėdamas 10 ar 9 vidurkį gali likti už durų.

- Kaip Jūs patekote į šią mokslo įstaigą?

- Atlantos olimpiadoje žmonės pasiūlė: „Nori, padėsime įstoti į Lietuvos teisės universitetą?“ Mama visada norėjo, kad mokyčiausi. Taip ir įstojau, baigiau ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas. Tačiau visus tuos metus tęsiau ir treniruotes. Lietuvos teisės universiteto absolventas yra ir kitas penkiakovininkas Edvinas Krungolcas.

- Kaip įsivaizduojate savo ateitį? Jei ne teisininkas, tai gal treneris?

- Geras sportininkas nebūtinai gali būti geru treneriu. Juk sporto srityje yra ne vien treneriai. Kaip matote - pilna funkcionierių ir visokių kitokių pareigų. Manau, tikrai galima kažką surasti ir sau.

- Sportininkai dažnai skundžiasi, kad neturi laiko susirasti merginos, o juo labiau neturi kada su ja draugauti. Jūs turite ir draugę ir dukrą. Kaip spėjate?

- Mano draugė ir dvejų metukų dukrytės Anastazijos mama yra mano tėvų kaimynė. Su Marija esame pažįstami nuo vaikystės. Mes jau ketveri metai kartu.

- Ar neplanuojate vestuvių?

- Kaip čia dabar išsisukti. Sakoma, kad dabar tai nemadinga. Aš nemanau, kad spaudas kažką pakeis. Gal moteriai ir saugiau būtų, bet laikas parodys. Tačiau kol kas mano planuose to nėra. Marija dabar studijuoja ir gyvena Vilniuje.

- Penkiakovė susijusi su daugybe sričių - šaudymas, plaukimas, fechtavimas, bėgimas, jodinėjimas? Pastarasis tampa lietuvių hobiu ir netgi mada. Gal turite savo žirgą?

- Ne, neturiu. Kokiu žirgu josi, mūsų sporte lemia burtai, todėl reikia mokėti valdyti bet kurį žirgą. Su žirgu daugiau vargo nei su vaiku. Jie patiria traumas, serga.

- Ar be sporto dar turite pomėgių?

- Motociklai.

- Turite kolekciją?

- Ne tik „britvą“. Laikau pas tėvus. Dėl didelio treniruočių krūvio: plaukimas - kasdien išskyrus sekmadienį, jojimas - tris kartus, šaudymas - keturis kartus, fechtavimas - keturis kartus per savaitę, motociklu daug nepasivažinėsi. Be to, Lietuva - ne motociklininkų kraštas. Du keturi mėnesiai ir važinėjimo sezonas baigiasi. Po krepšininko Roberto Javtoko avarijos sportininkų potraukis motociklams labai kritikuojamas. Aš stengiuosi nerizikuoti, tačiau neslepiu, kad motociklai mane traukia.