Sudėtingas metas

Psichologai greičiausiai sutiktų, kad kare su paaugliu dažniausiai pralaimi suaugusieji. Statistiniai duomenys atskleidžia, kad kone pusė 14–17 metų amžiaus Lietuvos paauglių yra linkę pažeisti visuotinai priimtas socialines normas ir taisykles. Ne visuomet tai siejama su nusikalstamu elgesiu, nors skaičiuojama, kad paauglių nusikalstamumas išaugo bene 20 proc.

Specialistų vartojamas terminas „delinkventinis elgesys“ apibūdina tam tikrą nepilnamečiams taikomų normų neatitinkantį elgesį: alkoholio, narkotikų vartojimą, rūkymą, mokyklos nelankymą ir pan. Tokio paauglio gyvenimas gali pasisukti įvairiai.

Vis dėlto beveik visose konferencijose specialistai ramina: Lietuvos paaugliai polinkiu į rizikingą ir nusikalstamą elgesį panašūs į kitų šalių bendraamžius, tačiau mes atsiliekame šio elgesio prognozavimo ir pagalbos srityje.

Būtų neteisinga sakyti, kad šeima, kurioje auga netinkamai besielgiantis paauglys, pagalbos nesulaukia, bet kartais nutinka, kad šeimai nebėra jėgų atlaikyti visas paauglystės audras ir vaiko laivas plaukia ne visada pačia švariausia upe.

Kai savo vėmaluose gulinčios apsvaigusios paauglės draugės sako, kad su ja niekas nesusitvarko, bet niekam negalima sakyti, nes išveš, kyla minčių, kad tokį vaiką reikia gelbėti, ištraukti iš tos aplinkos, atskirti nuo neigiamos įtakos darančių. Tačiau ar viskas taip paprasta?

Situacija: sudėtingo elgesio paaugliai kelia nerimą ne tik šeimoms. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Izoliuota vieta

Prieš šešerius metus Lietuvoje veikė šeši vaikų socializacijos centrai. Jie pakeitė buvusias nepilnamečių kolonijas, tačiau, keičiantis požiūriui į vaiko gerovę, buvo įvertinta, kad šalies vaikų socializacijos centrų infrastruktūra neorientuota į namų aplinką – dauguma pastatų statyta tuo metu, kai vyravo bausmės atlikimo vietos – vaikų kalėjimo įstaigos – samprata.

Įgyvendintas europinis beveik 6 mln. eurų atsiėjęs Vaikų socializacijos centrų infrastruktūros modernizavimo projektas. Šiuo metu veikia vienas toks centras – Gruzdžiuose berniukams ir Kunionių skyrius – mergaitėms.

„Vaikų socializacijos centras – valstybinė bendrojo ugdymo mokyklų grupei priskiriama specializuota įstaiga, vykdanti vaiko vidutinės priežiūros priemonę arba auklėjamojo poveikio priemonę jaunuoliams nuo 14 iki 18 metų, atvykstantiems teismo sprendimu. Mokinių buvimo termino trukmę nusprendžia teismas, dažniausiai tai yra metai“, – „Kauno dienai“ sakė Gruzdžių vaikų socializacijos centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui Odeta Leliukienė.

Per metus centre apgyvendinama 20–26 paaugliai. Ar tik tiek paauglių galime gelbėti, ar tik tiek jų reikia nuolatinės priežiūros? Teko girdėti nuomonių, kad šis centras galėtų būti labiau išnaudojamas.

Gal centras turėtų būti kitoks? Net vaikus ginančios, pagalbą teikiančios organizacijos ir jų specialistai nesiūlo pasinaudoti socializacijos centro paslaugomis. Dažniau tokia galimybe vaikai gąsdinami – atskirs, uždarys, o tai, žinoma, nieko gero neduoda.

Pagalbos visada reikės

Kauno miesto savivaldybės administracijos patarėja Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Sigita Šimkienė dvejopai vertina socializacijos centrus paaugliams: „Vaikai, kurie dėl kokių nors priežasčių iškrinta iš mokyklos, centre tikrai mokosi, nes tiesiog nėra kitos galimybės. Ten užtikrinamas atsitraukimas nuo grupuočių, į kurias įsivelia nepilnamečiai, jeigu ką nors vartojo – nustoja vartoti, nes ten nėra tokių galimybių. Turime gerų pavyzdžių, kai pabuvę ten nepilnamečiai pasikeičia, išmoksta naujų įgūdžių ir pakeičia savo mąstymą. Taip, tokių nedaug.“

Nedaug ne tik todėl, kad vaikai vėliau grįžta prie senų įpročių. Viena to priežasčių – nedaug vaikų toje įstaigoje apgyvendinama. Prieš patalpinant vaiką į socializacijos centrą tam turi pritarti Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) sudaryta komisija.

„Ten galėtų būti daugiau vaikų ir gauti pagalbą, bet vaikų labai mažai, nes NŠA sudaryta komisija neįžvelgia poreikio atitraukti vaiko iš netinkamos aplinkos. Iš dalies jie teisūs. Vaiko atitraukimas nuo namų, šeimos visada yra trauma“, – tęsia S. Šimkienė.

Santykis su tėvais ir jų teikiama emocinė parama paaugliams labai svarbi. Paaugliai, kurių santykiai su tėvais geresni, efektyviau įsitraukia į resocializacijos procesą. Tokiu atveju socializacijos centras, į kurį  vaikas vienas išsiunčiamas dažniausiai metams, neatitinka šio svarbaus kriterijaus.

„Pagalbos reikėjo ir reikės. Nesiekiama tokių centrų pristatyti tūkstančiams vaikų, tačiau tokio pobūdžio centrai reikalingi, net jei juose bus vos keletas vaikų, – juk jie visi yra mūsų vaikai“, – pagalbos poreikį pabrėžia S. Šimkienė ir užsimena apie multidimensinės programos taikymą centre.

Didžiausia jaunuolio motyvacija – kad šioje programoje kartu dalyvaus ir tėvai.

Motyvacija – tėvai

Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) projektas Lietuvoje pradėtas įgyvendinti 2020 m., bet su šeimomis MDFT specialistai pradėjo dirbti 2021 m. MDFT Lietuvoje programos vadovė Roberta Avramenko skaičiuoja 105 šeimų sėkmės istorijas vien per praėjusius metus.

„Retai pasitaiko, kad patys vaikai norėtų dalyvauti programoje, dažniausiai to nori tėvai, ir nori, kad mes pakeistume jų vaiką. Aišku, situacijos būna labai sunkios ir galima suprasti tėvų nuovargį. Jaunuoliai taip pat būna pavargę nuo specialistų, nes dažniausiai mes būname ne antri ir net ne treti specialistai jų gyvenime, – pastebi R. Avramenko. – Vaikas būna pavargęs, nemotyvuotas dalyvauti dar vienoje programoje, todėl pagrindinis mūsų tikslas – motyvuoti jį. Didžiausia jaunuolio motyvacija – kad šioje programoje kartu dalyvaus ir tėvai.“

Organizacijos „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“ MDFT komanda siekia šeimą susodinti prie stalo ir kalbėtis. Tačiau ne kiekvienai šeimai tinka toks būdas. Vieni būna susipykę, pavargę vieni nuo kitų, kitos šeimos neturi tradicijų susėsti ir pasikalbėti.

Kiekvienu atveju ieškoma konkrečiai šeimai tinkamo bendravimo būdo. R. Avramenko teigimu, kartais iš pradžių prireikia atskirai pabendrauti su vaikais ir tėvais. Kartais sėdama žaisti stalo žaidimų ir taip užsimezga pokalbis, kartais prireikia ir aktyvaus pasivaikščiojimo.

„Skaudžias temas, apie kurias paprastai ruošiamasi kalbėti, norisi gražiai iškomunikuoti. Ne visiems pradžioje tinka kalbinė terapija. Kalbėti apie jausmus – sunku, o šeima būna įpratusi kaltinti“, – pasakojo MDFT programos vadovė.

R. Avramenko sako pastebinti, kad tėvai kartais prisibijo, nes sulaukia kaltinimų iš mokyklos, kitų specialistų, ir bijo eiti į šeimos terapiją, juk prie jau girdėtų kaltinimų gali prisidėti ir vaiko: „Jeigu tėvai netiki pagalba, neretai vaikas atsisako dalyvauti programoje. Tačiau jei tėvai tiki, patys nori dalyvauti programoje, nebijo pasakyti, kad gal ir jam reikia ką nors keisti, net ir nelabai norintys programoje dalyvauti vaikai sutinka tai padaryti.“

Skaičius: paauglių nusikalstamumas išaugo bene 20 proc. / Shutterstock“ nuotr.

Galvoti apie visumą

Šeimas pas MDFT komandos specialistus dažniausiai atsiunčia kiti specialistai. R. Avramenko neslepia: „Mes retai būname pirmoji pagalba šeimai. Būname, bet retokai. Būna šeimų, kurios pačios mus susiranda. Tačiau, nepaisant, kad šeimai mus kas nors nurodo, ji pati turi kreiptis į mus. Patys turi atvykti į pirmą susitikimą ir nuspręsti, ar mes taip pat vertiname situaciją kaip jie, ar jiems ši terapija tinka.“

Kartai būna, kad šeima tiek pavargusi nuo visų specialistų, kad nori padaryti pertrauką ir su nekuo nebendrauti. Tačiau didžiausia motyvacija visiems būna, kad jie visi kartu dalyvaus programoje, kad laikotarpis gana trumpas, yra aiški pradžia ir pabaiga.

„Kodėl mes ne pirmoji pagalba? Gal stabdo lietuvių kultūrinis mentalitetas – su tokiomis situacijomis pirmiausia bandome susitvarkyti šeimoje. Geriau prisiimame sau kaltę, kenčiame, užuot atpažinę bėdą ir ieškoję tinkamos pagalbos. Tik draugiškas ir lygus santykis sukuria paaugliui saugią aplinką, kurioje jis gali nuoširdžiai bendrauti. MDFT komanda siekia šeimą išmokyti patiems susidoroti su kylančiais iššūkiais“, – teigė R. Avramenko.

Tie vaikai visada bus mūsų visuomenės dalis, todėl bendruomenės turi prisiimti atsakomybę.

Specialistė neslėpė gana dažnai girdinti, kad vaikai yra gąsdinami socializacijos centru, žino, kad jaunuoliai nenori ten važiuoti: „Socializacijos centrai gali padėti vaiką atitraukti nuo rizikingos aplinkos ir kartais net būtina tai padaryti. Kodėl MDFT buvo pasirinkta Lietuvoje? Todėl, kad dirbti reikia ne tik su vaiku, bet ir su tėvais, su vaiko aplinka, nes vaikas iš socializacijos centro grįš į tą pačią aplinką, iš kurios buvo atitrauktas.“

Bręstančios socializacijos centro permainos

Uždaras vaikų gyvenimas socializacijos centre garantuoja jo atitraukimą iš rizikingos aplinkos, tik ar to pakanka? Idėja Multidimensinės šeimos terapijos programą (MDFT) taikyti šiame centre – jau ant slenksčio.

Keisis turinys

Daug metų vaikų socializacijos centro turinys orientavosi į ugdymą. Tačiau, žvelgdami į vaikus, jų istorijas, elgesio iššūkius, tų iššūkių priežastis, specialistai įvertino, kad pagrindiniai tokių vaikų poreikiai nesusiję su ugdymu, švietimu, nepaisant, kad tai svarbi vaiko gyvenimo dalis, o susiję su poreikiu rasti specializuotų priemonių ir būdų padėti vaikams keisti elgesį.

Socialinės apsaugos ir darbo (SAD) ministerijos Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vadovė Kristina Stepanova dalijasi projektu keisti socializacijos centro turinį.

Šiuo metu dėliojami finansavimo dokumentai iš ESF+ lėšų, pagal kuriuos SAD ministerija socializacijos centruose planuoja įkurti vieną arba dvi MDFT programos komandas, užtikrinti intensyvų vaikų įgūdžių, orientuotų į elgesio pokyčius, ugdymą, stiprinti darbą vaikui grįžus į bendruomenę, taip pat – darbą su vaiko šeima ir aplinka, siekiant, kad šeima ir aplinka palaikytų teigiamus vaiko elgesio pokyčius, kad vaikui būtų kuriama reikalinga struktūra ir kt.

Projekto rengėjai yra Socializacijos centras ir Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, o SADM ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) atliks priežiūros funkciją.

Dėmesys aplinkai

Lietuvoje yra trys MDFT programos komandos, kurios teikia paslaugas bendruomenėse kaip mobiliąją paslaugą, važiuoja į šeimas pas vaikus. Rengiamo projekto ypatumas – pasiekti, kad MDFT programa būtų pritaikyta institucijoje.

„Turime pavyzdžių Nyderlanduose ir Estijoje, kur MDFT programa veikia institucijose, t. y. nepilnamečių kalėjime. Kadangi MDFT programa labai pasiteisino Lietuvoje, norime ją įdiegti socializacijos centre. Iš esmės MDFT programa yra pritaikyta aukštos rizikos elgesio iššūkiams spręsti. Esame bendravę su estais, olandais ir žinome, kad yra galimybių modifikuoti tą programą taip, kad ji būtų pritaikyta uždaroje institucijoje“, – planais dalijasi K. Stepanova.

Naujai suburta MDFT komanda ir dirbs pagal modifikuotą modelį, kad atitiktų vaikų specifinę situaciją. Kai priimamas sprendimas kuriam laikui vaiką apgyvendinti socializacijos centre, jis išvyksta iš savo bendruomenės ir tam tikra prasme, kol negrįžta namo, visi apie jį pamiršta.

MDFT programos esmė – vaiko elgesio pokyčiai yra ne tik jo problema, stiprų poveikį turi ir aplinka. Vaikų socializacijos centre su vaiku dirbantys specialistai kartu dirbtų ir su jo šeima, ruoštų tėvus ir kitus šeimos narius priimti vaiką atgal. Padėtų sukurti įgūdžius, kaip kurti vaikui struktūruotą aplinką, dirbtų ir su ugdymo įstaiga, kurios bendruomenę taip pat reikia parengti vaiko grįžimui.

Svarbi ir aplinka

Apie tai, kad pagal modifikuotą MDFT programą pagalbos socializacijos centre galėtų sulaukti daugiau nei 26 vaikai, nekalbama. Investuoti milijonai į socializacijos centro infrastruktūrą 20 vaikų gali atrodyti neproporcingai. Driekiasi ir praeities šleifas, kai dėl socializacijos centrų niekas nesismulkindavo ir siųsdavo į juos visus nepatogius vaikus, o šiandien čia patekti ne taip jau paprasta.

„Džiaugiuosi tokiu teisiniu reglamentavimu, kad vaikui pakliūti į socializacijos centrą yra sunku. Turime formuoti nuostatą, kad tai išskirtiniai atvejai. Tai ne tie atvejai, kai vaikas vartojo kokias nors psichoaktyvias medžiagas, buvo agresyvus. Turime nepamiršti, kad tokio apribojančio lygmens kaip socializacijos centras intervencijos, kur apribojama paauglio laisvė ir sąsajos su bendruomene, būtinos tada, kai reikia tam tikram laikui apsaugoti jo ir aplinkinių gyvybę“, – pabrėžia K. Stepanova.

Pati idėja turėti uždarą instituciją, anot K. Stepanovos, nebloga. Tokių institucijų turi ir kitos šalys, kurias esame įpratę laikyti pažangiomis: Danija, Švedija. Esmė, kad tokių institucijų turi būti mažai ir į jas turi pakliūti vaikai tik išskirtiniais atvejais, kai įvertinama, kad pagal vaiko situaciją jam reikia labai struktūruotos ir griežtos aplinkos.

„Danijoje matėme, kad tokiose institucijose gyvena vaikai, kurių labai stiprus polinkis žalotis, agresyvus elgesys tiek savo, tiek aplinkinių atžvilgiu, yra nuolatinis pavojus, kad gali nutikti kas nors labai pavojingo. Žinoma, tokie atvejai paprastai vienetiniai, bet tada ypač svarbu, kuo užsiimama centre.

Nebus taip, kad paimsime vaiką iš bendruomenės, uždarysime institucijoje ir problemos savaime dings. Todėl ir norime plėtoti turinį, kad jis atitiktų vaiko poreikius“, – tęsia K. Stepanova.

Visuomenės dalis

Vaikui grįžus iš socializacijos centro labai svarbu, kaip bendruomenė jį priima. K. Stepanova atkreipia dėmesį, kad jei vaikas kėlė didelių rūpesčių ugdymo įstaigoje ir grįžta atgal, jis dažnai pasitinkamas su nuostata: grįžo nepatogus vaikas, vėl pradės elgtis kaip seniau. Tačiau gal vis dėlto socializacijos centras padėjo?

Kiekvienas iš mūsų, susidūręs su tokia neigiama nuostata, pagalvotų:  kodėl turiu stengtis, jei mane vis tiek taip pat pasitinka? Nedraugiška aplinka neretai paskatina vaiką grįžti prie seno elgesio modelio.

„Noriu, kad visuomenė išgirstų, kad kai kuriais atvejais, kai vaiko elgesys kelia mums baimę ar pasipiktinimą, tiems vaikams toks elgesys yra normalus, jiems tai išgyvenimo strategija. Kai dirbau nevyriausybiniame sektoriuje su vaikais iš socializacijos centro, buvo berniukas, kuris gyveno su mama ir jos partneriu. Tas partneris kartais taip sumušdavo berniuką, kad vaikas gulėdavo be sąmonės ant grindų keletą valandų. Tam vaikui agresyvus elgesys tapo norma, nes tik taip jis išgyvena toje aplinkoje, kurioje negali būti jautrus ir silpnas, – K. Stepanova sako, kad jei būtų lengva atsakyti į klausimą, kodėl vaikai blogai elgiasi, ko gero, būtų lengva rasti ir sprendimų. – Turime suprasti ir tai, kad sudėtingo elgesio vaikai iš bendruomenės nedings. Nebus taip, kad juos ištremsime visam gyvenimui kur nors, iš kur jie negrįš. Tai labai klaidingas požiūris. Tie vaikai visada bus mūsų visuomenės dalis, todėl bendruomenės turi prisiimti atsakomybę padėti vaikams, kuriems kyla papildomų iššūkių.“

Investicijos ir tikėjimas

Ar galima pasverti, kiek investuojama į vaikus? Anot K. Stepanovos,  grėsmingas požiūris, kai norime pigių paslaugų, pigių sprendimų: „Kalbame apie problemas, kurios labai sudėtingos, kai intervencijos – aukštos. Pavyzdžiui, kai vaikas dešimt metų gyvena smurtinėje aplinkoje, nuolat mušamas ir jau kokius trejus metus pats vartoja alkoholį ar psichoaktyviąsias medžiagas. Problemos įsisenėjusios ir labai didelės, todėl turime suprasti, kad joms nepakaks kelių konsultacijų ar siuntimų. Reikės didelės intervencijos į to vaiko ir šeimos gyvenimą, ir ji bus ilgalaikė. Jei norime dešimt metų trukusias problemas išspręsti per pusmetį, užprogramuojame save nesėkmei.“

Žinoma, geriau būtų plėtoti prevenciją ir nustatyti visus atvejus dar jų  užuomazgoje, bet, tikina K. Stepanova, nėra nė vienos šalies, kuri sugebėtų identifikuoti visus iššūkius tik jiems prasidėjus. Nors MDFT programa socializacijos centre – dar ne rytdienos klausimas, bet yra planas jau šiais metais pradėti veiklą.

MDFT programa yra mobili. Esame įpratę, kad šeimos eina pas specialistus, o čia bus atvirkščiai. Specialistai atvyks pas šeimą ir bus dirbama toje aplinkoje, į kurią vaikas grįš. Įgyvendinant projektą bus siekiama numatyti papildomą laikotarpį, per kurį MDFT komanda tęstų darbą jau tada, kai vaikas iš socializacijos centro grįš į šeimą.

Tai būtų, anot K. Stepanovos, pokyčių įtvirtinimas, kad vaikas ir šeima negrįžtų prie to elgesio modelio, dėl kurio paaugliui teko apriboti laisvę: „Svarbu tikėti. Pasitaiko klaidų, paaiškėja, pasiteisino idėja ar ne. Vis dėlto, pačią MDFT programą nusprendus įgyvendinti Lietuvoje, aiškėja, kad galima keisti požiūrį į sudėtingas problemas, yra priemonių joms spręsti, ir tai galiausiai pavyksta. Aš tikiu ir šiuo atveju.“