Prakalbintos legendos
Vadovavo internatinei mokyklai ir vaikų globos namams
Stanislovas (Vytautas) Rumbutis pedagoginei miesto visuomenei gerai pažįstamas. Klaipėdoje jis nuo 1951-ųjų, o po dvejų metų – jau savarankiškas darbas įvairiose mokymo įstaigose, aktyvi visuomeninė veikla. Dabar – pensininkas, domisi jaunimo mokymo ir ugdymo klausimais, miesto kultūriniu gyvenimu.
Šį žmogų pažįstu nuo pirmųjų jo pedagoginio darbo metų. Tarp artimųjų jis buvo Vytautas, o dokumentuose – Stanislovas. Kodėl? Anekdotiškas įvykis. Tėvai savo sūnų prašė pakrikštyti Vytautu. Klebonas krikšto tėvo, šiek tiek “linksmo”, paklausė: koks vardas? Pastarasis pagalvojo, kad teiraujasi jo vardo, ir išpyškino – Stanislovas. Taip metrikose ir buvo įrašyta – Stanislovas Rumbutis. Namiškiai apie tai nežinojo ir sūnų vadino Vytautu, kol reikėjo gauti pasą. Prireikė metrikų. Tada “kūmino” klaida ir paaiškėjo. Dabar oficialiai yra Stanislovas Rumbutis, nors artimiesiems, giminėms ir senesniems pažįstamiems liko Vytautas (beje, jis gimęs 1930 metais, kai Vytauto vardas buvo populiarus).
- Ir dar vienas įvykis Tave lydėjo gyvenime. Po Klaipėdos mokytojų instituto istorijos skyriaus baigimo iš karto tapai mokyklos direktoriumi. Tokios pareigos buvo per visą pedagoginę veiklą.
- Gimiau Gargžduose. Tėvai išaugino aštuonis vaikus - mamai ir tėvukui gandras buvo atnešęs jų net vienuolika. Deja, trys mirė. Liko vienas sūnus ir septynios dukros. Iki šiol visi esame sveiki ir gyvi.
Į mokytojų institutą 1951 metais pasukau, nes noras važiuoti į Kauno politechnikos institutą buvo “užgesintas”: toli nuo namų, nebuvo pinigų šeimoje.
Pradinės mokyklos, kuri greitai peraugo į septynmetę, vadovu tapau, žinoma, kiek netikėtai. Iš pradžių tai buvo klaiku: be patirties, tik iškeptas mokytojėlis – ir staiga direktoriaus kėdė, nesuprantami rūpesčiai. Padėjo kolektyve patyrę mokytojai. Ir pats stengiausi kiek galėdamas, apdairiai klausydamasis ir žvalgydamasis į šalis.
Po ketverių metų buvau paskirtas 9-osios vidurinės mokyklos (dabar “Saulėtekio”), direktoriumi, o po vieno rugsėjo – jau pristatytas 1-osios internatinės mokyklos kolektyvui vadovauti.
- Taigi vėl patekai į tą patį pastatą, kuriame baigei Mokytojų institutą.
- Taip, patalpos žinomos, o darbas naujas. Tai buvo 1958 metai. Moksleivių 400, daug iš aplinkinių rajonų. Reikėjo tęsti kolektyvo darbų tradicijas. Pedagogų gretose buvo daug puikių mokytojų, kurie vėliau tapo direktoriais, švietimo įstaigų ir miesto atsakingais darbuotojais: Albina Šerelytė, Steponas Skeivys, Antanas Šimkus, Genovaitė Lekštutienė, Romualdas Bloškys, Ananijus Gubovas, Marija Kasnauskienė, Ignas Ruginis, Genius Norvaišas (jaunas gydytojas, dabar medicinos mokslų daktaras) ir kt.
- Kiek prisimenu, tuo metu internatinių mokyklų statusas buvo ypatingas.
- Jų tikslas – tapti pavyzdine mokykla, valstybės išlaikoma, kurioje moksleivis mokytųsi nuo pirmosios klasės iki brandos atestato įteikimo. Taigi lėšų turėjome, aprūpinimas centralizuotas, bet gero inventoriaus įsigyti buvo sunku. Netuščiomis rankomis vykdavome į techninio-materialinio aprūpinimo bazes, kad ką nors gero parsivežtume. Prisimenu, kaip džiaugėmės pirmieji mieste įsirengę pagal tą metą puikų technikos kabinetą, kur reikėdavo tik paspausti mygtuką, ir įsijungdavo aparatūra, nusileisdavo ekranas, užuolaidos, galėdavai įrašyti kalbą. Žodžiu, stiprinome savo materialinę bazę.
Į mūsų internatą buvo nukreipiamos delegacijos, užsienio valstybių jūreiviai, atplaukę į uostą. Nors ir stengėsi mūsų anglų kalbos mokytojai, bet tos valstybės pasiuntiniai ne viską suprasdavo, ką angliškai kalbėjo internatiečiai...
- Kaip ten buvo su internato pagalbiniu ūkiu, jūsų mokinių maitintoju?
- Turėjome 95 ha pagalbinį ūkį Mažojo Kaimelio rajone. Jame - penki etatiniai darbuotojai, labai aktyviai padedami auklėtinių, prižiūrėjo visą gyvą ir negyvą inventorių. Ūkis aprūpindavo internatiečių valgyklą. Sočiai maitinomės. Surengdavome derliaus vaišes. Per du internato aukštus paruošdavome stalus ir vaišindavomės didžkukuliais, kuriuos skaniai (buvo iš ko!) paruošdavo mūsų virėjos. Vykdavo net varžybos: kas daugiau cepelinų suvalgys? Jose neįveikiamas buvo tuo metu auklėtoju dirbęs visiems gerai pažįstamas Albinas Stubra. Jo rekordas – 17 didžkukulių. Stipriausi mokiniai jų įveikdavo 13-14.
- Kodėl atsisakėte “savo maitintojo”?
- Dėl vagysčių. Visas daržoves ilgapirščiai “nuimdavo” meistriškai įsigudrinę. Jie mus ir įveikė, priversdami pakelti baltą vėliavą. Pagaliau ir didelio ūkio rūpesčiai mus ėmė slėgti.
- Internate prabėgo gražūs, darbingi, įspūdžių ir džiaugsmų kupini metai. Ar nesisapnuoja direktoriui tie laikai?
- Išleidome į gyvenimą su brandos atestatais rankose 775 abiturientus. Dauguma baigė aukštuosius mokslus, tapo mokslų daktarais, puikiais savo srities specialistais. Vienas mūsų auklėtinis Romas Šatkus dirbo kosminėje aviacijoje, dalyvavo ruošiant skridimus.
Mus labai suartino gražios tradicijos. Turėjome internatiečių himną “Šeimoj mes didžiulėj gyvenam”, kurio žodžius parašė pirmosios laidos abiturientė Rūta Jankauskaitė, muziką sukūrė mokytojas Juozas Samajauskas. Vėliau ta tematika turėjome ir mokyklos valsą, kurio choreografiją sukūrė mokytoja Nijolė Puzonienė. Tas himnas skambėdavo visose internatiečių šventėse. Iki šiol neteko girdėti, kad kuris nors mūsų abiturientas gyvenime būtų pasišiukšlinęs.
Internatinės mokyklos pastatas atiteko pirmajai pokario uostamiesčio aukštajai mokyklai – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetams. Reikėjo, būtinai reikėjo kultūrinti miestą, kad jis ne tik žuvimi atsiduotų. Naujo modernaus pastato aukštajai mokyklai greitai neiškelsi. Geriau pastatyti tipinio projekto internatinę mokyklą. Tai užtruko metus. Jame ir įsikūrė internatiečių šeima. Išgyvenome naujakurių bėdas ir rūpesčius. Teko šalinti ir paliktą statybininkų broką, kuris mus prajuokindavo iki ašarų.
- 1993 metais Stanislovas Rumbutis tapo “Ryto” vaikų globos namų direktoriumi...
- Keitėsi laikai, atėjo reformų metas. Internatinės mokyklos buvo reorganizuotos į vaikų globos namus. Vėliau mums buvo suteiktas “Ryto” vardas. Simbolinis, gražus. Bet gyveno jo auklėtiniai nesaldžiai. Vaikų globos namuose liko tik dalis internatiečių. Ši įstaiga tapo specifinė, dirbo kitu statusu. Liko našlaičiai, be tėvų globos ir socialiai apleistų šeimų atžalos. Vaikai pas mus grįždavo iš bazinių mokyklų po pamokų ir likusią dienos dalį turėjo būti užimti. Tai labai sudėtinga, kai lėšų trūksta ir inventoriui, ir aprangai, ir mokyklinėms priemonėms, ir užklasinei veiklai. Bazinių mokyklų mokytojai, kurie mokė tą kontingentą, nelabai į tai kreipė dėmesį. Buvo atvejų, kai jie reikalavo, kad mūsų globotiniai turėtų vienodus sąsiuvinių aplankus. Iš kur vaikų globos namams tokia “prabanga”?
Todėl direktoriui tekdavo ir ištiesta ranka lankytis pas organizacijų vadovus prašyti pagalbos. Net muilo, dantų pastos ir šepetėlių nupirkti. Vienur mane suprasdavo, kitur atsakydavo: “Jūs ne vieni pas mus lankotės. Visiems padėti neturime galimybės”.
Ėmiausi nedidelės “gudrybės” – organizacijų, bendrovių vadovams graudenti ėmiau siųsti ... pačius auklėtinius su savo auklėtojomis. Beje, stigo lėšų ne tik vaikų kasdienei buičiai, bet ir patalpų remontui, nedidelei jų rekonstrukcijai, kad auklėtiniams būtų jaukiau ir patogiau gyventi. Juk vaikų globos namų pastato vidus priminė kareivines su ilgu koridoriumi.
Su didele pagarba prisimenu “Sirijaus” gamyklos direktorių Leoną Norkų. Jis užaugo našlaitis, puikiai suprato mūsų auklėtinių dalią, todėl dar internatinės mokyklos metais daug mums padėjo. Vaikų globos namai sulaukdavo paramos iš Baldų fabriko, Pieno kombinato, “Telekomo”, “Siemens”, “Naftos bazės”, miesto liuteronų evangelikų parapijos kultūros ir labdaros draugijos “Sandora” ir kt. Per tą laikotarpį susipažinau su aštuoniais Švietimo skyriaus vedėjais.
2000-aisiais išėjau į pensiją, atidavęs pedagoginiam darbui 47 metus. Per tą laiką teko bendrauti su aštuoniais labai skirtingo charakterio, skirtingais vadovavimo metodais pasižyminčiais miesto Švietimo skyriaus vedėjais. “Rytiečiai” atsiunčia man naujamečių sveikinimų. Buvau pakviestas į tos įstaigos dešimtmečio minėjimą. Ir viskas. Apie “Ryto” džiaugsmus ir rūpesčius žinau tik iš spaudos. Kažkodėl ten neliko vietos nuotraukoms, kurios primintų internatiečių mokyklinius metus. Džiaugiuosi, kad šiandien toms įstaigoms jau savanoriškai padeda pačios organizacijos, pavieniai asmenys. Tai, švelniai tariant, dažnai tampa madinga, kai reikia pasireklamuoti ir pan. Norėtųsi, kad vaikų globos namų auklėtiniai būtų nuolatinio valstybės rimto dėmesio centre, nes jiems, ir taip gyvenimo nuskriaustiems, reikia kasdienio rūpesčio, paramos, širdies šilumos.
P.S. Šiuo metu ne tik Stanislovas Rumbutis leidžia pensininko dienas. Šalia jo ir žmona Aldona, taip pat pedagogė, 35-
erius metus dirbusi uostamiesčio mokyklose. Dukra Jūratė yra Socialinių mokslų kolegijos Teisės katedros vedėja.
Naujausi komentarai