Šeštadienio interviu

Vaclovas Stankevičius – rezultato žmogus

Taip apie Vaclovą Stankevičių neseniai sakė kolega iš Seimo, sveikindamas jį 50-mečio proga. Rezultato žmogus – geriau ir tiksliau nepasakysi, bandydamas apibūdinti jo charakterio esmę ir veiklos prasmę. Ar daug pažįstame parlamentarų, kurie pasireikštų ne dalyvaudami skandaluose ar nesibaigiančiuose televizijos debatuose, bet realiais, reikšmingais darbais? V. Stankevičiaus pavardė dažniausiai minima kalbant apie konkrečius laimėjimus, ar tai būtų svarbaus įstatymo projekto rengimas, ar sėkmingi užsienio politikos žingsniai.

Orientacija į rezultatą, kuris būtinai pasiekiamas – tokį naujojo Seimo nario darbo stilių iškart deramai įvertino ir reikalo žmonės, ir politikos demagogai, kurių parlamente taip pat netrūksta. Pastarieji vienu metu V. Stankevičių piktai vadino „tas klaipėdietis išsišokėlis“. Įsižeidė: nespėjo ateiti į Seimą, o jau tapo NATO reikalų komisijos vadovu, Užsienio reikalų komiteto nariu, siūlo savo įstatymų projektus, už tai yra vertinamas rinkėjų. Sprendžiant iš to, kad socialliberalai V. Stankevičiaus neįtraukė į savo rinkimų sąrašo dešimtuką, ir kadencijos pabaigoje neišsisklaidė pavydas bendrapartiečio laimėjimams.

- Atleiskite, kad tenka pradėti nuo nemalonaus klausimo, bet kodėl taip? Jūs pelnėte pripažinimą Vyriausybėje ir Seime, jau nekalbant apie rinkėjus. Tai rodo ir neseniai gauti apdovanojimai – Vytauto Didžiojo ordinas, nusipelniusio jūrų transporto darbuotojo ženklas. Kas, jeigu ne jūs, turi būti šiame sąraše?

- Šis klausimas skirtas ne man. Nemanau, kad taip įvertintas mano darbas Seime. Akivaizdu, jog Naujosios sąjungos vadovai turi savų argumentų. Tačiau tikiuosi, kad sulauksiu Marių rinkimų apylinkės gyventojų paramos – ten gyvena daug jūrininkų, kurie gerai žino mano tikruosius darbus. Nelaikykite to pompastika, tačiau aš išties Seime dirbau atsižvelgdamas į žmonių interesus, gerai žinau jų problemas. Pirmiausiai – jūrininkų ir jų šeimų problemos, nes pats 17 metų plaukiau į jūrą. Jie jau pajuto, kad valstybė jas sprendžia. Kalbu apie lengvatinio pajamų mokesčio tarifo įvedimą jūrininkams, kitus socialinius aspektus.

Žinoma, padėjau ir šalies jūrinei pramonei. Tiesa, ne viską spėjau padaryti iki galo: laivų savininkai laukia, kol pelno mokestis bus pakeistas tonažo mokesčiu, išspręstas jūrininkų socialinio draudimo klausimas.

Dabar, padirbėjęs Užsienio reikalų komitete, matau, kad reikalinga parlamento Tautinių mažumų reikalų komisija. Turėdami Jūrinių reikalų ir žuvininkystės komisijos steigimo patirtį, manau, įsteigtume ir šią.

- Į šį komitetą tikriausiai jus išrinko dar ir todėl, kad gerai mokate keletą užsienio kalbų?

- Anglų kalbą išmokau plaukiodamas kapitonu. Lenkiškai laisvai kalbu nuo vaikystės, nes užaugau prie Vilniaus. O baltarusių – mano gimtoji kalba, nors dabar ja retai kalbu. Neseniai paskambino mama, pasveikino gimimo dienos proga – žinoma, baltarusiškai: „Šešta ryto, saulutė patekėjo – ir tu gimei“. Aš, 50-metis, tarsi vėl grįžau į vaikystę...

- Daugiau nebekalbėsime apie politiką ir rinkimus! Geriau pašnekėkime apie Vaclovą Stankevičių be kaklaraiščio. Tikriausiai, kaip ir visi jubiliatai, apmąstėte nugyventus metus, dėl kai ko apgailestavote?

- Panašiai. Tiesa, didelių apgailestavimų nebuvo. Gal tik priekaištų, kad mažai būnu su šeima. Ji čia, o aš Vilniuje. Tačiau net ir grįžęs į Klaipėdą, šeimai nepriklausau. Mano rinkėjai žino, kad niekada neišjungiu mobiliojo telefono. Galiu atsisakyti susitikti su aukštu valdininku, bet tik ne su jais. Kartais man sako, kad tai – per daug. Bet aš taip suprantu savo pareigą žmonėms, ir nieko negaliu padaryti.

Per tą pusę amžiaus nugyvenau tarsi keturis gyvenimus: vaikystė kaime ir mokslas Klaipėdos jūreivystės mokykloje, vėliau – 17 metų jūroje, nuo 1992 metų – darbas laivyboje krante ir, pagaliau, parlamentinė veikla. Šiais metais mane taip pat išrinko Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentu.

- Kuris iš šių gyvenimų uždėjo didžiausią antspaudą?

- Be abejonės, darbas jūroje formuoja charakterį. Ten nėra su kuo dalytis atsakomybe, reikia mokėti akimirksniu priimti vienintelį teisingą sprendimą, kuris nesvarstomas. Politikoje kitaip, todėl iš pradžių man buvo sunku. Kapitonai mane supras. Tenka kitus įtikinėti, jog esu teisus, arba, atvirkščiai, įsiklausyti į svetimą nuomonę, priimti kolegijinius sprendimus, nuo kurių neretai priklauso valstybės likimas. Pasirodo, politika labai įdomus, nors ir sunkus darbas.

- Ir vėl mes apie politiką, kad ją kur. Beje, kaip atitrūkstate nuo jos, kaip po tokių didelių krūvių atstatote jėgas? Vakar lankėtės Briuselyje, šiandien parskridote į Vilnių, rytoj vėl skubėsite į pasaulio kraštą – ir taip nuolat.

- Šiuo atžvilgiu man pasisekė. Turiu gerą šeimą. Su žmona Rima per 26 metus išmokome suprasti vienas kitą – kada geriau išsišnekėti, o kada norisi patylėti. Kadangi laisvo laiko mažai, vertiname kiekvieną valandą, praleistą kartu arba su sūnumis. Jų turime du. Vyresnysis Aleksejus, jam dabar 23-eji, Vilniuje magistrantūroje studijuoja jūrų teisę ir dirba. Andrejus eis į 9-ąją klasę.

Jeigu žmonai nepavyksta išsitempti manęs pasivaikščioti į parką, tai padaro mūsų visų numylėtinis prancūzų buldogas Lordas. Jam nepaaiškinsi, kad norisi pagulėti ir paskaityti knygą. Tai tarsi ritualas: jam reikliai pažvelgus, stojiesi ir paklusniai eini vaikščioti – ir lyjant, ir sningant.

Dar mėgstu važinėti dviračiu. Jį man dovanojo žmona. Tiesa, mūsų mikrorajone tenka važinėti šaligatviais, bet vis tiek malonu. Juokais tai vadinu „pasivažinėjimu po savo rinkimų apylinkę“, nes mes gyvename Marių apylinkėje.

Ką dar apie mane „be kaklaraiščio“? Kai pagaliau perstatėme namą Palangoje, atsirado maloni pareiga: šienauti pievelę. Aš moku šienauti kaimiškai, bet čia tenka griebtis žoliapjovės. Neseniai buvo juokingas įvykis: pjaunu žolę, o pro šalį eina kolega iš Seimo. Sustojo, išplėtė akis ir nedrąsiai šaukia: „Vaclovai, ar tai tu?“. Atsakau – aš. „Ką čia darai?“ Taigi, sakau, uždarbiauju per atostogas. Jam net žadą užkando. Po to dar kartą pražygiavo kartu su būriu mūsų parlamentarų. Vos sprandų nenusisuko.

- Ar tai tas namas, kuriame jus sveikino su auksiniu jubiliejumi, o vėliau pasirodė pikti straipsniai?

- Kaip įprasta, ieškojo skandalo. Deja, viskas pasirodė paprasta ir skaidru. Mūsų šeima paėmė 1,5 milijono litų kreditą. Aš, kaip diplomuotas ekonomistas, iš pradžių apskaičiavau, kad per 20 metų pajėgsime jį grąžinti. Name yra 6 svečių kambariai, kuriuos nuomosime poilsiautojams, ir kavinė. Nepavyks – namas atiteks bankui.

- Ar išmokote ištverti skausmą, kai apie jus rašo ar kalba netiesą, kai žmonės pamiršta paprasčiausiai padėkoti už pagalbą?

- Bandau. Nors žmonių nedėkingumas kartais skaudžiai žeidžia, vis dėlto man svarbus faktas, jog galėjau kam nors padėti. Tai teikia džiaugsmo.