V. Landsbergis: J. Marcinkevičių verta pagerbti, tai – ne svarbiausias klausimas Lietuvai

„Justinas yra vertas, dera jį pagerbti, prisiminti, aš pats jį dažnai prisimenu ir pagalvoju apie jo tam tikrą likimą – savotišką, keistą“, – trečiadienį LRT televizijai sakė V. Landsbergis, paklaustas, ar šiuo metu poetui reikėtų paminklo Vilniuje.

V. Landsbergis teigia, kad J. Marcinkevičiaus atminimui Lietuvoje atskiras paminklas konkrečioje vietoje nebūtinas, jį priminti galėtų, pavyzdžiui, pasodinti medžiai ne tik jam, bet kartu ir poetams Marcelijui Martinaičiui bei Sigitui Gedai.

Dabar tas tam tikras sambrūzdis dėl konkretaus paminklo, kažin, ar pats svarbiausias, kuo mes dabar turėtume užsiimti.

„Yra, aišku, visokių pasipriešinimų figūriniams paminklams, vat vietos klausimas, prie rašytojų sąjungos (...) Aš girdėjau taip pat mintį, kad galėtų būti grupinis paminėjimas, pavyzdžiui trijų Atgimimo poetų: Justinas, Marcelijus ir Sigitas. O kokia forma? Vienas mano pažįstamas pasiūlė medžių pavidalu ir kad tie medžiai būtų aiškūs, kam skiriami, jie auga, jie ilgai augs ir visada primins tuos tris poetus, tai visai gali būti priimtas dalykas (...) Tai, žinoma, galėtų būti koks nors skverelis, ypatinga Vilniaus vieta“, – teigė V. Landsbergis.

Paklaustas, kaip vertina J. Marcinkevičiaus veiklą sovietinėje Lietuvoje, V. Landsbergis sakė, jog okupuotoje šalyje poetas dirbo kaip ir daug to metų kūrėjų, bei svarstė, ar tai galima vadinti koloboravimu.

„Daug dalykų tada buvo, arba tos komunistinės valdžios, ar vietininkų valdžios užsakymu daroma arba jų pageidavimu, visa kultūra buvo pakreipta tarnauti tai sistemai, tai ideologijai, o kultūros žmonės kai kada taip ir išsprūsdavo (...) Ir Justinas neišvengė to, ir daug kas to neišvengė (...) Galima vadinti tai koloboravimu, galima vadinti tai priverstiniu egzistavimu tomis okupacijos sąlygomis, kurios nepriklausė nuo mūsų, mums buvo priverstos, žmonės vienaip ar kitaip gyveno, kūrė, statėsi“, – teigė V. Landsbergis.

Jo manymu, pastaruoju metu dėl to vykstantys ginčai nėra aktualiausias klausimas Lietuvai ir gali nukreipti dėmesį nuo svarbesnių valstybei dalykų.

„Dabar tas tam tikras sambrūzdis dėl konkretaus paminklo, kažin, ar pats svarbiausias, kuo mes dabar turėtume užsiimti. Ateis laikas, ir bus išspręstas dalykas (...) Vienas dalykas man aiškus, kad dabar daryti kautynes ir spręsti tai kaip aktualų labai šios dienos klausimą Lietuvai, tai yra nukreipimas dėmesio nuo tikrų svarbių, aktualių ir galbūt Lietuvai gyvybingų klausimų“, – teigė V. Landsbergis.

Lietuvos rašytojų sąjunga pernai paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto J. Marcinkevičiui atminti konkursą, kurį laimėjo „Architektūros linijos“ architektų projektas „Trilogija“.

Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus įamžinimo neseniai atsinaujino eseistui Vytautui Toleikiui leidinyje „Šiaurės Atėnai“ publikavus straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas", viešojoje erdvėje iniciatyvą dėl paminklo šiam poetui komentavo ir daugiau viešųjų intelektualų, vadindami jį pertekliniu ar per ankstyvu.

Vilniaus meras Valdas Benkunskas tvirtino, kad savivaldybė prieš uždegdama žalią šviesą tokiam menininko įamžinimui lauks visuomenės sutarimo.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas bei visuomenės veikėjas J. Marcinkevičius (1930–2011) per kūrybos metus išleido apie 50 eilėraščių, vaikų poezijos, dramaturgijos, esė, publicistinių knygų, tarp žymiausių jo kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

Rašytojas buvo aktyvus Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tačiau dalis literatūrologų ir istorikų nevienareikšmiai vertina jo vaidmenį ir kai kuriuos kūrinius sovietmečiu.

Jis 1957 ir 1969 metais yra pelnęs LSSR valstybinę premiją, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.