Kas kaltas, kad brangsta vaistai?

– Kodėl egzistuoja vaistų trūkumo problema?

– Vaistų problema visą laiką egzistavo Europos Sąjungoje (ES) ir egzistuoja dabar. Tik kartais ji būna ne tokia aštri, o kartais paaštrėja. Prisiminkime istoriją dėl COVID-19, kada gaminant vakcinas buvo iškilusi didelė problema, kai vienas vakcinos komponentas buvo gaminamas Indijoje ir Kinijoje. Ten sutriko gamyklų veikla ir tai sutrikdė vakcinos gamybos ciklą.

Su vaistų trūkumu susidūriau vos tapęs ES komisaru. Tam vaistų trūkumui spręsti egzistuoja vadinama paralelinė prekyba, kai siunčiami iš vienos šalies vaistai į tą, kurioje tų vaistų didelis trūkumas. Vyksta ir paralelinė prekyba, kurią normaliai vykdo didmenininkai, bet yra ir tam tikros įmonės, kurios gali iš vienos šalies perduoti vaistų kitai. Tačiau tada susidaro trūkumas toje šalyje. Tų vaistų stygiaus priežasčių yra daug. Dabar akivaizdu, jūs paminėjote krizes, tai tiekimo grandinės, gamybos sutrikimai, neabejotinai kainų skirtumai, energetinių kainų skirtumai – visa tai turės įtakos vaistų kainoms. Tai yra milžiniškas iššūkis.

O tame kontekste reikia paminėti, kad yra ir sezoninės ligos, todėl šalies vaistinėse šiuo metu trūksta ne tik vaikiško paracetamolio, bet ir kitų medikamentų, kurie susiję su peršalimu. Kai vieno ar kito vaisto vartojimas padidėja, atsiranda didesnė paklausa, akivaizdu, kad tiekimo grandinės trūkinėja.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

–  Jeigu vaistų trūksta dėl logistikos sutrikimų, dėl pabrangusių kaštų, ar tai reiškia, kad mažesnės ir ne tokios turtingos šalys kaip Lietuva, nukenčia labiau? Tarkim, turtingesnės šalys gali nusipirkti didesnį kiekį vaistų ar užsakyti juos brangesne kaina, tuomet jų žmonės nenukenčia?

– Jūs visiškai teisingai suformulavote problemą. Pirmiausia – nėra vieningos ES vaistų rinkos. Kol kas bent jau. Stengiamės visą laiką tai pabrėžti ir kelti šį klausimą. Čia yra labai daug priežasčių, dėl ko taip vyksta, tarp jų, žinoma, ir – lobistinių. Todėl mažesnės šalys nukenčia ne tik dėl tokio vaistų trūkumo, jos nukenčia ir dėl to, kad  tose šalyse vaistai tampa brangesni, ypač skirti retoms ligos gydyti. Neveikia masto ekonomija. Ji galėtų atpiginti vaistą, bet reikia bendrų europinių pirkimų. Bet tai labai sunku padaryti, nes didžiosios valstybės turi savo sumetimų. Taigi jūs visiškai teisus, kad mažesnės šalys nukenčia labiau. Ir nesvarbu, ar tai mus Malta, Čekija ar Lietuva.

Kadangi nėra vieningos vaistų rinkos, todėl nėra vienodų galimybių išspręsti jų trūkumo arba reaguoti į juos efektyviai.

 

– Ar tas vaistų trūkumas, kuris dabar yra fiksuojamas kai kuriose šalyse dėl karo Ukrainoje, ar dėl logistikos, ar dėl sezoniškumo, – jis pavojingas?

– Priklauso nuo to, kokie vaistai. Yra gyvybiškai būtini, be kurių ligonis neišgyvens. Ypač pavojinga, jei tokių medikamentų pritrūksta reanimacijoje. Yra tokių situacijų. Vaistų trūkumas apskritai kelia pavojų. Įsivaizduokite, jeigu žmogus serga reta liga ir vaistas yra vienintelis šansas jam būti gyvam. Nors ir kitais atvejais tai –  problema. Tarkim, karščiuojantis vaikas, negavęs laiku karščiavimą mažinančių vaistų, gali nukentėti dėl hipertermijos ir pan. Štai kodėl vaisto stokos, gamybos trikdžių, vaistų kainų ir jų neprieinamumo problema yra labai aštri. Lietuvoje atliktos paklausos rodo, kad yra didelis nusiskundimas dėl didelių vaistų kainų. Ko reikėtų iš mūsų Vyriausybės, tai kad ji keltų šiuos klausimus Europos ministrų lygiu. Kad dėtų pastangas, jog tai atsidurtų ant bendro ministrų derybų stalo. Po vieną šalys su tuo nesusidoros, ypač mažesnės. Problema ta, kad vieninga rinka sukurta visiems kitiems dalykams, išskyrus vaistus. Nėra vieningos vaistų rinkos, todėl nėra vienodų galimybių išspręsti jų trūkumo arba reaguoti į trūkumus efektyviai, koordinuotai ir ne tik nacionaliniu, bet būtinai ir Europiniu lygiu. Jau ne vienus metus keliame šį klausimą. Reikia papildyti ES sutartis, nes europiniu lygiu tokios kompetencijos Europos Komisijai nėra suteikta.