V. Adamkus: vienas iš radijo nuopelnų – paskata domėtis sportu

– Pone Adamkau, esate LRT RADIJO bendraamžis (tik penkiais mėnesiais jaunesnis). Kada suvokėte, koks stebuklas yra radijas?

– Manau, kad būdamas 10-ies metų. Tuo metu tokių radijo aparatų, kuriuos matome dabar [...] stigo. Pirmieji radijo imtuvai turbūt buvo sukurti mūsų mokslininkų ar tiesiog nusimanačių žmonių. Buvo tokie vadinamieji kristalai – užsidedi ausines ir turi prieš save tuos kristalus, bandai juos taip suderinti, kad jie pagautų bangas ir galėtum klausytis.

Aš, kaip vaikas, nežinojau, kieno sudomintas irgi įsigijau tuos kristalus. Su tėvų pagalba įsigijau ausines ir, galiu pasakyti, žaidžiau. Buvo įdomu pagauti  pirmąsias Lietuvos radijo transliacijas. Persilaužimas, kai ėmiau reguliai ir nepertraukiamai klausytis, įvyko 1937 m., kai Lietuva Rygoje tapo Europos krepšinio pirmenybių čempionė. [...] Radijas buvo truputį patobulėjęs. Neatsitraukiau nuo radijo, nes buvo transliuojamos visos rungtynės.

Tai buvo sąmoningas įsipareigojimas. Visą laiką sekiau visas žinias, programas. Domėjausi metų metus. Sakyčiau tai niekada nepasibaigė. Net ir išeivijoje, kur teko dalyvauti lietuvių Čikagos kolonijoje, kuri turėjo radiją „Margutis“. Atvykęs iš Vokietijos į Ameriką įsijungiau kaip savotiškas pagalbininkas, ruošiant sporto žinias. Kiekvieną savaitgalį skaitydavau žinias.

„Margutis“ buvo be galo toli siekianti radijo programa. Ji apėmė net ir Niujorko apylinkės gyventojus. Esu girdėjęs ir išsikalbėjęs su „Margučio“ vedėjais, [...] kad ypatingų švenčių progomis, pavyzdžiui, Lietuvos nepriklausomybės dienos proga, „Margutis“ specialiai Lietuvai transliuodavo savo programą.

Turiu pripažinti, kad „Margutis“ nepajėgė palaikyti tolio ryšio su Lietuva. Tai buvo ne jo pajėgumo bangoms, tačiau ypatingomis progomis, kaip minėjau, Lietuva galėjo „Margutį“ girdėti.

– Užsiminėte apie sportą, kuris jūsų gyvenime suvaidino ypatingą vaidmenį. Visada pats aktyviai sportavote, domėjotės įvairiomis sporto šakomis. Ar daug sporto žinių, reportažų, transliacijų tuo metu transliavo Lietuvos radijas?

– Taip, tai buvo Lietuvos radijo žinių dalis. Tai dabar daro ir televizijos – savo programą baigia sporto žiniomis. Sportas buvo kiekvienos dienos programos dalis. Mano supratimu, sportas suaktyvino, sudomino ir palaikė lietuvių visuomenės, ypač jaunimo, domėjimąsi [radiju].

Iš tų dienų man įsiminė, kad Lietuvos radijas turėjo be galo didelę auklėjimo įtaką, patraukė jaunimą, nes ji savo transliacijoje skelbė ir jaunųjų sportininkų rezultatus, skatindavo jaunuolius domėtis sportu. Esu vienas tų, kurie sportuoti pradėjo labai anksti. Turbūt man buvo 12–13 metų. Kai išgirsdavau per radiją, kad ir mano rezultatai tarp visų didžiųjų sportininkų paminimi, tai dar labiau uždegdavo, paskatindavo tobulėti sporte.

– Radijas buvo ir lieka vienas iš prieinamiausių ir operatyviausių informacijos šaltinių. Jums teko išgyventi epochinius tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio įvykius. Ar tiesa, kad apie juos išgirsdavote per radiją?

– Jokios abejonės dėl to nėra. Radijas buvo neatskiriama mūsų gyvenimo dalis – įjungdavo radiją ryte ir iki vakaro neišjungdavo. Nesvarbu, klausydavo ar neklausydavo, atidžiai ar neatidžiai tai darydavo, radijas vis tiek veikdavo. Per radiją turėjome tiesioginį ryšį ne vieni su kitais, bet ir su visu pasauliu.

– Jūsų biografijoje nėra pakankamai išryškintas jūsų darbas, talkinant radijo stotyse. Jau užsiminėte apie Čikagos „Margutį“, kuriame nuo 1964 m. vadovavote direktorių tarybai. Ar pačiam niekada nekilo noras savo gyvenimą susieti su darbu radijuje?

– Turbūt ne. Buvau įsivėlęs į tiek įvairių gyvenimo sričių, kad radijas man buvo savotiškas malonumas. Atsigaivinimas buvo vien tik sekti portinį gyvenimą ir jį savaitės pabaigoje perduoti lietuvių visuomenei.

– Kaip manote, kokį poveikį JAV bei kituose įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenantiems lietuviams turėjo sovietmečiu pradėtos iš Vilniaus transliuoti laidos užsienio lietuviams, iš pradžių lietuvių, o vėliau ir anglų kalbomis?

– Turiu atvirai prisipažinti, kad jų neklausiau, negirdėjau ir apie ilgą laiką jas net nežinojau. Girdėdavau, kad yra tokios programos, bet per 50 metų nebuvo nė vieno vienintelio karto, kai būčiau girdėjęs iš Lietuvos tokią programą. Man tai komentuoti be galo sunku. Niekada neteko Amerikos lietuvių gyvenime girdėti iš kitų apie tai. [...]

– Nuo 1972 m. jūs kasmet (kartais keletą kartų per metus) atvykdavote į Lietuvą. Ar galėjote laisvai apie tai parašyti lietuviškoje Amerikos spaudoje, kalbėti lietuviškose radijo laidose? Ar galėjote kalbėti apie tai, ką čia matydavote?

– Žinoma, kilo klausimas, koks gali būti mano pasisakymo poveikis, bet tai manęs nesustabdė. Grįžęs buvau apipiltas tiek radijo, tiek žmonių susibūrimuose klausimais – kaip Lietuvoje žmonės gyvena, koks gyvenimo lygis, apie ką žmonės kalba, ko tikisi ir t. t.

1972 m. liepos 9 d. pirmą kartą po 27-erių metų išvykimo grįžau į Lietuvą penkioms dienoms. Atvirai galiu pasakyti – per ašaras turbūt ne daug ką ir mačiau. Man paliko atmintyje (grįžęs Amerikos lietuviams, per Čikagos radiją esu pasisakęs) žmonės.

Atsiradęs Vilniuje, eidamas gatvėmis susidūriau ne su tuo, ką tikėjausi pamatyti ar išgirsti. Girdėjau kalbant rusiškai. Man iškilo klausimas – kur aš esu. Nejaugi tikrai esu Lietuvoje? Tai mane pritrenkė. Ir šiandien prisimenu, kad tada beveik niekas į tave akių nepakeldavo. Einant visų akys būdavo nuleistos į žemę, žiūrima ten, kur statoma koja.

Tai man padarė milžinišką įspūdį blogąja prasme. Pagalvojau – žmogus žmogumi nepasitiki, negalėdamas pažvelgti jam į akis. Apie bendro gyvenimo lygį nekalbėsiu, nes visi puikiai prisimena, kaip buvo, ko trūko, ko reikėjo.

– Po to atėjo ilgai laukta 1990 m. kovo 11-oji. Kada, kaip ir kokiomis aplinkybėmis išgirdote, kad atkurta nepriklausoma Lietuva?

– Man tai buvo ne naujiena. Buvau stipriai įsivėlęs nuo pat įsitvirtinimo JAV. Dėl Lietuvos laisvės kontaktavau su – prezidentais, kongresmenais ir kitais. Tai man leido aukštos Amerikos vyriausybėje užimamos pareigos, tiesioginiai susitikimai su jais. Visur pasinaudodamas proga primindavau Lietuvos reikalus.

Sekėme, kas vyko Sovietų Sąjungoje, ypač atšilimo laikotarpiu, kuris buvo pirmas žingsnis, rodantis, kad kas nors gali keistis. Mano artimas draugas Statys Lozoraitis Amerikoje buvo Lietuvos ambasadoje patarėju tuo metu. Mes su juo labai artimai draugaudavome, dalindavomės įspūdžiais.

Paskui, kai atėjo ta kritiškoji valanda, visą laiką su juo palaikiau tiesioginį ryšį telefonu. Kai tai įvyko, turbūt sužinojau apie tai iš S. Lozoraičio. Aš ar jis paskambino. Pirmieji jo žodžiai buvo – įvyko. Supratau kas įvyko, nes prieš tai buvome kalbėję apie tai. Man pasakojo, kad tarp jo ir pono Vytauto Landsbergo paskutinėmis dienomis ar valandomis vyko pasikalbėjimai. Jis tada išgirdo, kad svarstoma šį sprendimą atidėti dienai ar kitai.

S. Lozoraitis tvirtai ir aiškiai, kone įsakmiai sakė – neatidėkite, nelaukite, nes gali būti pasikeitimų ir tai gali neįvykti. [...] Tą minutę, kai tai buvo padaryta, S. Lozoraitis turbūt per penkias minutes man paskambino ir pasakė – įvyko.

– Kaip manote, kokį vaidmenį jūsų kelyje į prezidentus suvaidino Lietuvos radijas? Jus žinojome kaip politinį veikėją, žinomą JAV gamtosaugininką, mūsų tautietį, bet Lietuva nedaug ką žinojo apie jūsų veiklą. Čia spauda, radijas, televizija po truputį pasakojo apie jus ir taip atėjote iki lemtingo apsisprendimo tapti Lietuvos prezidentu. Koks galėjo būti Lietuvos radijo vaidmuo?

– Manau, kad Lietuvos radiją reikia sujungti su viena asmenybe – Česlovu Kudaba. Man atrodo, jo pavardė, asmenybė ir jo darbai ir šiandien liudija, kalba apie jį. Žinoma, mūsų pirmieji žingsniai buvo gamtos apsaugos srityje. Keliavome po Lietuvą, dirbome.

Susipažinau su daugybe politikų, ypač turbūt turiu pripažinti tuometinei Lietuvos centro sąjungai, Romualdui Ozolui, Egidijui Bičkauskui ir kitiems. Dabar jau neprisimenu visų pavardžių, kurie pradėjo kalbėti apie politiką ir apie mano galimą grįžimą į Lietuvą bei įsijungimą į Lietuvos valstybinį politinį gyvenimą. [...]

Kai S. Lozoraitis kandidatavo pirmuose prezidentiniuose rinkimuose su ponu Algirdu Mykolu Brazausku, Stasys paskambino man iš Vilniaus ir sakė – Valdai, mesk viską, man reikalinga pagalba, nes aš matau, kad vis dėlto yra nepakankamai patyrimo rinkiminėje kampanijoje. Neminėsiu pavardžių, kas ir kaip buvo, bet aš, sutvarkęs reikalus, susijusius su Amerikos vyriausybe, paprašiau neapmokamų atostogų ir per 24 valandas prisistačiau į Vilnių. Nuo čia viskas ir prasidėjo.

Tada pradėjau padėti S. Lozoraičiui. Pasakysiu savotišką paslaptį – kai su juo susėdome per jo pradėtą kampaniją į prezidentus, buvo likusios šešios savaitės iki rinkimų. Prisimenu, sakiau – Stasy, būkime realistai, šių rinkimų laimėti negalime, nes nepajėgsime nei žmonių apvažiuoti, kalbėtis su jaos, nei pasiekti juos kitu būdu. Kilo klausimas, kiek mums bus prieinamos radijo žinios ir kitos priemonės. Dėl šios priežasties pasidaliname Lietuvą – pasiėmę žemėlapį su raudonu pieštuku „perpjovėme“ Lietuvą per pusę.

Sakiau – aš važiuoju į vieną Lietuvos dalį, o tu važiuok į kitą, susitikinėsime savaitgaliais, palaikysime ryšį telefonais. Man tada teko bene pirmą kartą pusę Lietuvos pervažiuoti ir kalbėti už S. Lozoraitį. Tai buvo pagrindinis mano žingsnis, kuris vedė į tolimesnį įsijungimą į Lietuvos politinį gyvenimą.

Kaip ir buvo tikėtasi, S. Lozoraitis tų rinkimų nelaimėjo, bet tas mūsų darbas davė tam tikrų rezultatų. Kalbėjome apie laisvą žodį, laisvą pasisakymą, demokratiją, jos galimybes Lietuvos. Apie tai kalbėjome žmonėms, į mūsų susitikimus susirinkdavo tūkstančiai žmonių. Tiek mano, tiek S. Lozoraičio susitikimai su žmonėmis turėjo naudos. [...]

Tokiu būdu mano pirmieji žingsniai įtraukti į Lietuvos politinį gyvenimą. Paskui, kai jau pono A. M. Brazausko kadencija baigėsi, turiu prisipažinti, kad mane kandidatuoti prie sienos prispaudė Lietuvos centro sąjunga. Ji vedė ir net padėjo, organizavo visą kampaniją. Jau nekartosiu, kaip buvo. Rezultatas šiandien žinomas.

– Paminėjote laisvą žodį. Jums būnant prezidentu ne kartą teko ginti žodžio, spaudos laisvę. Kodėl taip dažnai reikėjo grįžti prie šių dalykų?

– Svarbiausia, pasisakymai dėl laisvo žodžio, laisvos spaudos kilo ne iš kur kitur, o iš valdančiųjų. Bandymai Seime praversti įstatyminius suvaržymus man kėlė siaubą. Negalėjau suprasti – ne pirmus metus gyvendami laisvi dar bandome svarstyti apie tai, kas yra demokratijos laisvės, žmogaus teisiės ir t. t., nes man cenzūra (aš ją vadinu cenzūra, galbūt tokio žodžio ir negalima tiksliai pritaikyti), bandymas varžyti laisvąjį žodį, laisvą žmogaus pasireiškimą yra priešinga visiems demokratijos principams. Teko kovoti su tais, kuriems ta idėja buvo nesuprantama, ar tam tikrų tikslų vedami jie bandė tai prastumti. Drąsiai galiu pasakyti – mes laimėjome.

– Šiandien kalbamės Lietuvos radijuje, kuris, kaip minėjau, yra tik penkiais mėnesiais vyresnis už jus. Kas jums, prezidente, buvo ir yra LRT RADIJAS?

– Manau, kad tai yra mano gyvenimo supratimo pagrindas, mano bendrimo laikotarpio, akiračio plėtimo metu. Iki šios dienos aš galvoju, kad tai yra vienas iš stipriausių demokratijos pagrindų išlaikymo ne tik manyje, bet ir visoje tautoje. Tai galiu sakyti su didele padėka radijo žmonėms, kurių turbūt niekada gyvenime nesutikau ir nesutiksiu. Naudodamasis radijo bangomis, jų žiniomis, jų skleidžiama žodžio laisve manyje subrendo tai, kuo aš esu.