V. Adamkus: tarptautinė visuomenė turi iš Lietuvos imti pavyzdį

– Paminėjote Kauną. Esate sakęs, kad, nors ir buvote iš jo išvykęs, bet kojos tarsi nebuvote visus tuos dešimtmečius iš jo iškėlęs. Koks Kaunas buvo tada?

– Tada aš jau buvau bebaigiantis jau Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją – 7 klasė, beliko metai. Kaunas buvo tikrai modernus, žavus, patrauklus miestas, aš iš jo iki pat pasitraukimo niekur nebuvau išvykęs, nes Kaunas man buvo Lietuva. Kaunas man davė lietuviškumą, užsispyrimą gyvenime išlikti ir grįžti. Ten aš jau nacių laikais buvau prisaikdintas kaip Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, įsipareigojimas buvo gana įspūdingas. Galbūt įdomus dar vienas faktas, kuris Lietuvoje labai mažai žinomas. Aš tą priesaiką, puikiai atsimenu, daviau vakare ir ne kur kitur, o architekto Landsbergio namų rūsyje. Gabrielius Landsbergis – mano bendraklasis. Jis jau buvo tos sąjungos narys ir jis mane įtraukė į rezistencinį sąjūdį, kurį vėliau mes truputį išplėtėme, leidome Lietuvos jaunimui laikraštį.

Pačiam Gabrieliui nepavyko, nes gestapas mus „iššifravo“. Kai atvyko mūsų suimti, dėl laimingo sutapimo nebuvau namuose, o jis buvo – Gabrielių suėmė. Aš jam visą gyvenimą dėkingas už tai, kad jis, vedamas pro duris, seseriai sušnabždėjo mano vardą. Ji susigaudė, kad aš esu įtrauktas į tą reikalą, ir paskambino gimnazijos direktoriui. Tuo metu vyko pamoka, mūsų mokytoja buvo Jadvyga Banaitienė, kurios bijojome kaip ugnies. Ji buvo gera matematikė ir fizikė.

Staiga viduryje jos pamokos įėjo gimnazijos direktorius, kažką pašnabždėjo jai į ausį, ir ji, atsisukusi į klasę, pasakė: „Adamkavičiau, prašau eiti lauk.“ Man kvapą užėmė, galvoju, ką aš padariau, rodos, viskas gerai, niekuo nenusikaltau. Žinoma, išėjau, direktorius išėjo su manimi ir trumpai, be jokio paaiškinimo, kaip šiandien girdžiu, pasakė: „Gabrielius suimtas, dink.“ Žinoma, aš jau nė namus negrįžau ir tai mane išgelbėjo nuo kalėjimų, koncentracijos stovyklų, kurias Gabrieliui teko pereiti. Taigi Kaune yra ir labai gražių, reikšmingų jaunystės prisiminimų, ir savotiškai tragiškų, nes iš Kauno teko trauktis antrą kartą iš Lietuvos.

– Baigęs kadenciją, nusprendėte paviešinti savo dienoraščius knygoje „Paskutinė kadencija“, vėliau dar viena knyga – „Pareigos, kurios nesibaigia“. Valdovų rūmuose lapkričio 4 d. ir vėliau Kaune bus pristatoma dar viena jūsų knyga. Kodėl jas rašote?

– Man pačiam buvo nelabai jauku, kai išgirdau, kad kažkas, nekalbėjęs, nesitaręs su manimi, nutarė leisti mano biografinę knygą. Aš sužinojau autorius, bandžiau atkalbėti, o Arnas Ališauskas pasakė: „Ne, aš tave pažįstu gerai, galima dar porą knygų išleisti. Pirmose buvo pareigos, protokolas, oficialumai ir pan. O aš, tau nežinant, įrašiau daug mūsų pasikalbėjimų, man tik reikia papildymų.“ Atkalbėti nepavyko, ir, diktofonui gulint ant stalo, kai kurie dalykai buvo patikslinti, kai kurie net pataisyti, ir taip atsirado nauja knyga. Nežinau, ar mums ten pavyko ką nors naujo ir įdomaus padaryti.

– Kodėl pradėjote viešinti savo dienoraščius?

– Aš turbūt irgi buvau įkalbėtas. Man dienoraštis pačioje pradžioje buvo reikalingas tam, kad prisiminčiau kai kuriuos faktus. Bet, kai Lietuvoje pradėjo vystytis tokia situacijoje, politinė tremtis ir darbas, ypač JAV, pajutau, jog turiu visa tai tiksliai užfiksuoti, palikti tam tikrą kai kurių įvykių dokumentą, kad, kada jau ir manęs nebus, tie, kurie domėsis tuo gyvenimo laikotarpiu, turėtų tikruosius faktus, o ne interpretacijas. Taip susidarė nemaža krūva sąsiuvinių. O apie juos sužinoję vietiniai mūsų rašytojai pasakė – šitos medžiagos nepaleisime.

Bet dėl vieno man širdį šiandien skauda. Nežinau prieš kiek metų, Turniškėse vieną vakarą išgirdome, kad kažkas negerai namuose. Aš nusileidau į rūsį, o ten dėl netvarkingos kanalizacijos jau viskas skęsta vandenyje. Ir ta medžiaga, kurią atsivežiau iš Vokietijos (buvo be galo daug iškarpų, dokumentų, nuotraukų), deja, žuvo. Taigi paskui jaučiau, kad bent nuo tos dienos, kurią prisimenu, turiu viską užfiksuoti.