V. Adamkus: tarptautinė visuomenė turi iš Lietuvos imti pavyzdį

– Talentingiausi ir intelektualiausi jūsų kartos žmonės buvo ištemti į Sibirą arba patys pasitraukė į Vakarus. Iš JAV grįžo tik 10–20 proc. lietuvių. Ar niekada nedvejojote dėl grįžimo į Lietuvą?

– To, kas susiję su manimi, negalėčiau taikyti visiems. Mano apsisprendimas įvyko net neišvykus iš Lietuvos. Mano gyvenimo lūžis įvyko, kai aš, baigdamas gimnaziją Lietuvoje, žinojau, kas esu ir ko siekiu, kam priklausau. Ir kai okupacija buvo nugalėta, žinojau, kur turi vesti mano kelias ir ką turiu daryti. Šiandien galiu pasakyti, kad per gyvenimą aš tikslą pasiekiau, sulaukiau dienos, kai grįžome į laisvą pasaulį kartu. Galiu tik linkėti ir tikėtis, kad eisime toliau ir  pasieksime tą idealią Lietuvą, apie kurią svajojome. Galbūt kartais ji ir nėra reali, bet turime to siekti.

– Viename interviu sakėte, kad Niujorke išlipote su penkiais doleriais kišenėje ir beveik tuščiu lagaminu, o „Fordo“ gamykloje ant rankų susidarė kraujo pūslės. Tuomet sau pasakėte, kad žūtbūt ištrūksite iš fabriko. Kiek pastangų jums tai kainavo?

– Prisimenu tai kaip šiandien. Dažnai pagalvodavau, kad, jei tuo metu man kas nors būtų pasiūlęs grįžti pėsčiomis atgal į Europą, sudaužytą po Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne vandenynas, turbūt būčiau tam pasiryžęs. Tai buvom mano pirmas nusivylimas kraštu, kuris mus visus priėmė ir suteikė galimybes tiems, kurie norėjo eiti į priekį. Pirmas įspūdis buvo slegiantis, bet aš įvykdžiau apsisprendimą bet kokia kaina išsiveržti iš fabriko. Gyvenime galbūt pažengiau ne vieną ir ne du žingsnius į priekį.

– Prieš pasitraukdamas į Vakarus, karo metais dalyvavote rezistencinėje veikloje, bet 1944 m. teko trauktis. Su kokiomis mintimis tada palikote Lietuvą?

– Tuo metu jokių minčių negalėjo būti. Buvo vienintelė mintis – kaip spėti ištrūkti ir nepatekti į rusų rankas. Nesvarbu, kas būtų vykę tuo metu, vienintelis klausimas – kaip išlikti gyvam [...]. 1944 m. liepos mėnesį su tėvais išvažiavau iš Kauno ir atsidūriau Vokietijoje. Mane visą laiką persekiojo mintis, kad noriu likti Lietuvoje ir kovoti už prarastą laisvę ir teises. Iki šiol jaučiu tam tikrą dvasinį nusikaltimą prieš tėvus, nes, šeimai atsidūrus vietoje, nieko jai nesakęs ir gavęs traukinio bilietus, dingau.

Įvairiais keliais atsidūriau Lietuvoje, ties Pagėgiais perėjau sieną, sužinojau, kad Telšiuose kuriama Tėvynės apsaugos rinktinė. Vieno ūkininko vežimu atsidūriau Sedoje, ten susitikau su, kaip juos vadinu, žemaitukais, susirinkusiais iš visos Lietuvos, vedamais vienos idėjos, kad ginsimės ir ginsime Lietuvą. Nebuvo nei vienodai uniformuotų, nei turinčių vienodus ginklus – turėta tai, ką galima buvo gauti. Man įsiminė tai, kad davė vokiškus šautuvus ir prancūziškus šovinius.

Atsidūręs ten, buvau paskirtas į II batalioną. Niekada neturėjau jokios uniformos – nei Vermachto, nei vokiečių. Atvykau su šviesiu gimnazisto kostiumėliu, toks ir likau. Buvau paskirtas į štabą, nes gerai mokėjau vokiečių kalbą ir manęs paprašė dirbti vertėju. Antrą kartą iš Lietuvos traukiausi gulėdamas po tanku.