Šeštadienio interviu

Užuovėją sielai gydytojas randa kalnuose

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Terapijos klinikos vadovas ir Hematologijos skyriaus vedėjas med.dr. Romualdas Jurgutis kitą savaitę į jo 70-metį susirinkusiems draugams žada staigmenų.

Pavyzdžiui, parodys pirmojo pasimatymo su žmona nuotrauką. Tada jam buvo pusė metų, o žmonai - dvigubai daugiau - metai. Šią fotografiją, žinoma, padarė ne pats, o jo tėvas. Paaugęs iš tėvo jis perėmė aistrą fotografuoti. Šioje šeimoje viskas perduodama iš kartos į kartą: gydytojo profesija, meilė fotografijai, bitėms ir kalnams.

- Visi Jūsų vaikai pasirinko mediko profesiją. Turbūt tai buvo jūsų įtaka. Kodėl mediko keliu pasukote pats?

- Manau, šiek tiek įtakos turėjo aplinka. Mano tėvas buvo felčeris. Grįžęs iš karo nelaisvės Rusijoje, jis įsikūrė Kretingoje ir padėjo ten įkurti ligoninę, vadovavo laboratorijai. Nors gyvenome Palangoje, dažnai atvažiuodavau pas jį į ligoninę. Jau buvau vyresnis, kai tėvui pasiūlė kurti ligoninę kurorte. Tuomet ten nebuvo nė vieno gydytojo. Jis ir Palangoje įkūrė ligoninę, pats lankydavo žmones namuose. Man darydavo įspūdį jo pasakojimai, kokią pagalbą suteikė žmonėms. Tačiau stipriausiais pojūtis, jog tikrai norėčiau būti gydytoju, atsirado tuomet, kai slaugiau sunkiai sužalotą tėvą. Vykdamas arkliais pas ligonį jis patyrė stiprią galvos traumą.

- Prieš keletą dešimtmečių sergančiųjų kraujo ligomis nebuvo tiek daug kaip šiandien, kodėl jus traukė hematologija?

- 1960 metais baigiau Kauno medicinos institutą ir atvykau į Klaipėdą. Padirbus Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje man pasiūlė vadovauti laboratorijai, nes nuolatos domėjausi, kokius tyrimus ji atlieka, ir stengiausi įdiegti ką nors nauja. Pradžioje atsisakiau, tačiau vėliau sutikau. Tada ir patraukė į hematologiją. Po keleto metų mokiausi aspirantūroje Maskvoje. Apsigyniau mokslinį darbą apie kraujo ligas. Jis iki šiol aktualus ir naudingas. Grįžau atgal ir pradėjau dirbti kaip terapeutas hematologas.

Paskui pastatė Klaipėdos ligoninę. Išėjau ir vadovavau Terapijos skyriui. Pacientų, sergančių kraujo vėžiu, netrūko. Juos reikėjo gydyti, gydymas buvo brangus, o specialaus skyriaus nebuvo. Kaskart tekdavo skambinti į Vilnių ir prašyti, kad paimtų pacientą. Dažnai girdėdavau sakant: „Ką tu, Romai, 50-60 metų žmogus. Kam visa tai. Jauną dar galėtume paimti“.

Ligonių vis daugėjo, todėl, kai pastatė Jūrininkų ligoninę ir ten buvo įkurtas Hematologijos skyrius, išėjau į naują ligoninę. Sakoma, kad darbovietę reikia keisti kas 7 metai. Man tai išėjo kas 15-17 metų.

- Esate vertinamas kolegų ir pacientų visoje šalyje. Pas jus gydytis žmonės atvyksta net iš Vilniaus ar Kauno. Ar neturėjote minčių palikti Klaipėdą?

- Po aspirantūros turėjau pasiūlymų sugrįžti į Vilnių ar Kauną. Gal taip ir būtume su šeima padarę, tačiau vietoj laukto vieno vaiko gimė dvyniai. Dvynukai buvo staigmena, nes žmonai medikai buvo pasakę, kad gims vienas ir tas pats labai mažas. Kur keliausi su dviem mažyliais? Klaipėdoje gyveno žmonos tėvukai, kurie galėjo padėti.

- Tai buvo Jūsų pirmagimiai?

- Ne. Dar du gimė iki aspirantūros. Vyriausioji dukra Roma dabar logopedė. Paskui gimė Arnoldas, dabar - Klaipėdos universiteto docentas, o po jų atsirado dvyniai Gediminas ir Mindaugas. Gediminas šiuo metu dirba Jūrininkų ligoninėje Kardiochirurgijos centre anesteziologu reanimatologu. Mindaugas dirba Santariškių ligoninėje. Kaip ir aš, yra hematologas. Tačiau jo šeima likusi uostamiestyje - žmona dirba neurologe Klaipėdos ligoninėje. Tikiuosi, kad ir sūnus sugrįš. Į Vilnių išvažiavo mokytis doktorantūroje ir įstrigo. Tikėjausi, kad kaip tik šiais metais grįš, užleisiu jam savo vietą. Taip norėtų ir ligoninės vyriausiasis gydytojas. Jei sūnus negrįš, yra skyriuje specialistų, kurie mane pakeis.

- Ar sunku vaikus buvo įkalbėti tapti medikais?

- Ne, neraginau.

- Jūsų žmona - ne medikė, kaip jai iš šono atrodė Jūsų darbas?

- Iki šiol pyksta, kam Mindaugą įkalbėjau rinktis hematologiją. Ne todėl, kad reikia daug skaityti, domėtis ir nuolatos tobulėti, o todėl, kad labai sunku. Chirurgas išoperavo ir po savaitės atsisveikina su pasveikusiu pacientu. Visai kas kita - vėžiu sergantis žmogus. Susigyveni su ligoniais, tampi artimas, nes gydai juos penkerius šešerius metus. Gerai, jei viskas gerai. Tačiau daug žmonių miršta. Ir jų mirtį išgyveni kaip artimojo.

- Ar nuolat matydamas skausmą ir neviltį netapote pesimistas?

- Tokios situacijos, kai tikiesi gerų rezultatų ir jų nesulauki, veikia labai neigiamai.

- Kaip gelbėjatės iš tokios būsenos?

- Išvažuoju į kalnus. Du kartus per metus atostogauju ir visada kalnuose. Pastarąjį dešimtmetį tai man tik poilsis, o anksčiau aktyviai sportavau. Dalyvaudavau netgi Pasaulio Lietuvių sporto žaidynėse. Savo amžiaus grupėje buvau antras, o sūnus Gediminas trečias tarp absoliučių nugalėtojų. Kalnų atsižadėti dar neketinu. Amerikiečiai, kanadiečiai senjorai aktyviai dalyvauja varžybose netgi sulaukę 80 metų. Esu slidinėjęs Slovakijoje, Austrijoje, Australijoje, Prancūzijoje, o vieną dieną netgi Kanadoje. Žiemą su sūnumis dažnai nuvažiuojame paslidinėti ant Minijos kalnų.

- Aistra slidinėti yra tokia stipri, jog tai darote netgi patyręs nemenkas traumas.

- Yra buvę, kad trasoje įpuolė naujokas ir, kaip vėliau paaiškėjo, gerokai sužalojo mano petį. Tačiau kai čiuoži, skausmo nejauti. Dėl skausmo kankindavausi tik naktį, tačiau rytą jį pamiršti - vėl padėdavo čiuožimas.

Mokykloje žaidžiau tinklinį, studijų metais fechtavausi. Tačiau visam gyvenimui išliko tik slidės. Dar būdamas vaikas įsigijau pirmąsias slides. Jomis iš tėvuko darbo Kretingoje parčiuožiau namo į Palangą. Pamenu, kad jau buvo sutemę.

Be slidinėjimo, turiu dar vieną aistrą - labai mėgau fotografuoti. Dabar pakėliau nuotraukas - vien iš mokyklos laikų yra šeši albumai. O kiek dar iš instituto. Vėliau, kai jau buvau baigęs aspirantūrą, mus su gydytoju Geniumi Norvaišu patraukė kino menas. Buvome net filmuką sukūrę apie Respublikinės ligoninės laboratorijos darbą.

Dar vienas pomėgis - bitininkystė. Tėvukas turėjo gal 20 avilių. Kai gimė dvynukai, įsitaisėme Šernuose kolektyvinį sodą. Trise su draugais pastatėme namelį, parsivežiau avilius iš tėvuko. Dabar bėra keturi, tačiau namams mūsų bičių sunešto medaus užtenka.

- Artėja ne tik Jūsų jubiliejus, bet ir Kalėdos. Kaip jas švenčiate?

- Kūčių vakarą visi vaikai su aštuoniais anūkais suvažiuoja namo. O per Kalėdas vaikai mus į svečius kviečiasi.