Uniformą keičiantis R. Požėla – apie karjerą, savo sūnus ir vos mirtimi nesibaigusį incidentą

Tarnybą policijoje R. Požėla pradėjo 1993 metais nuo eilinio patrulio Šiauliuose ir užkopė iki aukščiausio karjeros laiptelio. Galbūt ne visi žino, kad 1994 metais tarnyboje R. Požėla buvo sunkiai sužeistas, grėsė pavojus gyvybei.

Daugiau apie tai pasakojo policijos generalinis komisaras, paskirtasis ugniagesių vadas R. Požėla. 

J. Elinsko / ELTOS nuotr.

– Kas nutiko, ar po to nebuvo svarstymų imtis kito darbo? 

– Kaip tik, matyt, tas įvykis mane paskatino toliau ginti, saugoti, padėti. Buvo Dainų šventė, labai gražus renginys, mus tuo metu komandiravo Juozapavičiaus gatvėje, Vilniaus mieste, saugoti vienos mokyklos, kurioje buvo įsikūrę šventės dalyviai. Mes, kartu su kolega, ten dirbome, naktį įvyko konfliktinė situacija, ėjome jos spręsti, ten buvo asmenų grupė. Jiems buvo liepta išsivaikščioti, kadangi tai saugomas objektas, tačiau to padaryta nebuvo ir pajutau smūgį į galvą.  

– Galima paklausti, iš ko? 

– Iš beisbolo lazdos. 

– Tai turbūt keičia faktą. 

– Taip, kiek atsimenu, kai pasirodė sužalota kaukolė, pasivijau užpuoliką ir šį bei tą jam padariau. Po to mane greitai atidavė į medikų globą. Man pasakė, kad 1994 metų, liepos 6 diena – mano antrasis gimtadienis, nedaug trūko, kad smūgis būtų buvęs mirtinas, nes jis buvo į smilkinio zoną. 

Aš jam draugiškai patariau, kad pavardė vis tik Požėla, o ne Valinskas, galbūt save projektuok pagal šią pavardę.

– Jūsų karjera buvo paženklinta tokiomis rezonansinėmis istorijomis, vadovavote Garliavos šturmui 2012 metais, kai iš Neringos Venckienės namų buvo paimta mergaitė, šių metų sausį Kaune vadovavote, kai buvo išvaduota mergaitė iš pagrobėjo. Pakalbėkime apie šias istorijas atskirai. Po Garliavos istorijos praėjus tiek metų, kaip galvojate, ar pareigūnai padarė viską gerai, tinkamai? 

– Kalbant apie 2012 metus, tai buvo didelis iššūkis mūsų valstybei. Po tų įvykių duodamas interviu netgi buvau paminėjęs, kad buvo bandymas išsiūbuoti mūsų dar pakankamai jauną laivelį, ir tie dalykai, kuriuos matėme, buvo negeri. Buvo kuriami precedentai, kad galima atviru tekstu nesilaikyti įstatymų, teismo sprendimų, ignoruoti, priešintis teisėsaugai, policijos pareigūnams, vaiką laikyti įkaitu. Tikrai džiaugiuosi, kad mums pavyko antras chirurginis pjūvis. Pirmą kartą tai buvo irgi bandoma daryti, tačiau tai nepavyko, todėl toje vietoje ne viską gerai padarėme. Supratome, kad antrą kartą eidami arba padarome, tai, kas mums priklauso, arba mes tiesiog neverti toliau būti tuo, kuo tada buvome. Manau, kad mums pavyko, operacija įvykdyta, mergaitė užaugusi. Tai pamoka, matyt, visiems, kad negalime savo rankomis taip kovoti prieš savo valstybę, kuri buvo sukurta ir kraujo pagalba. 

LNK stop kadras.

– Šių metų įvykis, kai pirmomis dienomis pasipylė kritika pareigūnams, kad jie nieko nerado, nieko neveikia. Pasirodo, daug kas buvo neatskleidžiama visuomenei ir štai, sėkminga informacija, ar galite ją įvardyti pavyzdine? 

– Rezultatas sako, kad taip, ji tikrai yra sėkminga. Tačiau ši istorija atskleidė nemažai taisytinų, sakykime, tarpinstitucinių dalykų. Esu kalbėjęs, kad tam tikros policijos prieigos prie vaizdo stebėjimo sistemų ir galbūt pati pirma žinutė. Labai gerai, kad artimieji tuo metu patys ėmėsi paieškos priemonių, bet būtų buvę dar geriau, jeigu lygiagrečiai būtume prisijungę ir mes. Matyt, galbūt tada nebūtų reikėję išlaukti pusantros paros, kaip tada nutiko. Žinoma, sėkmės istorija, kad radome ir dingusį vaiką, ir įtariamąjį asmenį.  

– Jau apie 10 metų esate pačiuose aukščiausiuose postuose. Įdomu, kaip jūs ilsitės? Tarkime, pradėkime nuo nakties, kaip ji atrodo? Telefonas yra išjungtas ar įjungtas? 

– Prieš gerus metus teko būti Egipte ir man patarė, kad Egipto vaistinėse yra labai gerų vaistų. Žinote, nusipirkau vaistų nuo nemigos ir taip gavosi, kad šią savaitę bent dvi naktis be jų niekaip. Tiesiog yra įprasta, kad telefonas šalia, jis nuolat vibruoja, turi būti pasiekiamas, bet tai jau turbūt tapo mano ir mano šeimos gyvenimo dalimi. Matyt, nesuprasčiau, jeigu to nebenutiktų ir pagalvočiau arba esu jau miręs, arba telefonas išsikrovęs.  

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Koks yra jūsų laisvalaikis, ką mėgstate? 

– Tikrai mėgstu sportą, knygas, istoriją, politiką, geopolitiką, geografiją. Dabar teks pamėgti dalykus, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavau, norint tapti geru vadovu, turi žinoti iš esmės nuo ABC. Tas ABC yra eilinio ugniagesio gelbėtojo darbas ir jo veikla. Matyt, teks viską praeiti ir tada galėsiu pasakyti, kad tapau ugniagesiu gelbėtoju. 

– Esate ir trijų vaikų tėvas, turite du sūnus, kurie jau darbingo amžiaus, jie abu pareigūnai, bet ne policininkai. Kaip jų karjera susidėliojo ir kiek tam turėjote įtakos? 

– Jie tapo pasieniečiais. Kai aš tarnavau Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vyresnio apsisprendimas buvo iškart, kad irgi nori būti karininkas, tarnauti Lietuvos valstybei. Jaunesnysis sakė, kad gyvenimą nori siekti su muzika, šou verslu. Aš jam draugiškai patariau, kad pavardė vis tik Požėla, o ne Valinskas, galbūt save projektuok pagal šią pavardę. Džiaugiuosi, kad jie paklausė, abu tikrai sėkmingai tarnauja, baigę mokslus. Tikiuosi, kad tai tikrai yra ne paskutinė stotelė jų karjerose. 

– Laukia penkeri metai ugniagesių vado poste. Einate į tarnybą, kuri turi patį didžiausią gyventojų pasitikėjimą Lietuvoje, tačiau ugniagesių profsąjungos antrai kadencijai norėjo ankstesnio vado. Ateinate jūs ar nebus iššūkių? 

– Noriu išduoti paslaptį jums pirmiems. Buvusį ugniagesių vadovą tikrai matau tam tikrose labai svarbiose pozicijose, būtent šioje struktūroje, galbūt dirbantį visuomeniniais pagrindais. Tikrai labai tikiuosi, kad jis bus mano, sakykime, dešinioji ranka.