A. Toliatas: stodamas į seminariją būčiau nepasakęs, kiek yra apaštalų

– Kada pajutote pašaukimą stoti į seminariją?

– Mano pasirinkimas buvo keistas ir netikėtas net man pačiam. Posūkis įvyko 12 klasėje. Visą laiką iki tol nebuvau labai tikintis, religija man atrodė paviršutiniškas dalykas, pagelbėjantis silpnesniems.

Tačiau sutikau labai šviesų, gražų ir išmintingą žmogų. Man tai sunkiai siejosi su religija, nes laikiausi stereotipų. Tas žmogus buvo tikybos mokytoja. Maniau, kad – ji tobula aktorė ir melagė, arba tikrai yra kažkas daugiau. Taigi nuo religijos puolimo perėjau prie klausimų. Tuomet pradėjau skaityti, domėtis, atradau daug dalykų, kurie suvirpino širdį. Ir panorėjau eiti toliau.

– Ar, stojant į kunigų seminariją, reikia turėti muzikinį išsilavinimą? Jei ne, gal tenka studijuojant lavinti klausą?

– Liturgijoje – daug giedoti skirtų dalykų, bet atlikimas nėra sudėtingas. Nors, jei nepataikai, geriau to ir nedaryti. Religinė muzika nėra akademinė, ji skirta suvirpinti sielą. Gerai, jei tai įtraukia žmones, jie prisijungia. Tačiau dažniausiai žmonės bijo prašauti. Ta baimė užblokuoja, neleidžia gyventi ir patirti gyvenimo malonumo.

Kai atsiveri, suvibruoja vidinės stygos, o tai – dalis maldos. Manau, kad tai svarbu, bet kaip prie to privesti žmones? Aš svajoju apie giedančią bažnyčią – į kurią ateina tikintieji ir visi įsijungia.

– Studijuoti pradėjote Lietuvoje?

– Taip, pirmiausia mokiausi Lietuvoje. Kai tai prisimenu, pagalvoju – ačiū Dievui, kad, kai stojau į seminariją, manęs nepaklausė, kiek yra apaštalų. Būčiau neatsakęs, nes nieko nežinojau. Turėjau tik didelį norą sužinoti. Tačiau noras, alkis ir troškimas ir yra gerai.

Dvejus metus turėjome dėstytojus iš Prancūzijos. Labai norėjau patekti į jų formavimo centrą toje šalyje. Tai buvo visiška alternatyva. Kai išvykau į Prancūziją, man buvo 20 metų. Turėjau 400 frankų, tai buvo apie 200 litų. Tačiau, kai pradedi kažką daryti, tai ima tęstis. Nebuvo lengva, bet atsirado žmonės, galimybės, įdomios patirtys. Jei nebūčiau žengęs šio žingsnio, daug ko būčiau nepamatęs.

– Sakote, kad viskas klostėsi palankiai. Visgi pašaukimas neatsiejamas nuo dvejonių. Ar esate pajutęs dvejonių ir kaip susidorojote?

Dvejonės yra nuolatinis bendrakeleivis ir šiandien.

– Dvejonės yra nuolatinis bendrakeleivis ir šiandien. Klausimų turiu daug daugiau, nei atsakymų. Tačiau gal tai ir yra variklis eiti į priekį, ieškoti ir atrasti. Negali apimti kai kurių dalykų turėdamas siaurą suvokimą. Tai aktualu ne tik kalbant apie religiją. Taip pat – ir apie žmogų. Kitas prieš tave sėdintis žmogus – begalybė galimybių.

Taip, yra daugybė klausimų. Tai kelias, kuriuo čiuoži žemyn ir nežinai, kaip tai pasibaigs. Tačiau tai tik dalis, nes visuma – priimtina. Yra dienų, kai šviečia saulė, ir yra, kada lyja. Ir tos dienos, kai labiausiai permirksti, vaikštai sušalęs ir sušlapęs, pačios vaisingiausios. Tada pagalvoji – ko man iš tikrųjų reikia? Kas man svarbu?

– Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje jaučiasi nelaimingi? Kodėl tiek daug emigruoja?

– Taip, įdomu, kodėl žmonės išvažiuoja iš šalies, kurioje gera. Pats penkerius metus gyvenau Prancūzijoje, trejus – Italijoje. Niekada nejaučiau, kad noriu ten pasilikti. Trūkdavo savo šalies. Juk čia gyvena tokie faini žmonės. Žinoma, yra visko. Atsiverti kokio nors teksto komentarus, o ten tiek visko – kaltinimų ir pan. Tačiau šalia yra ir šviesių žmonių, kūrėjų, įdomių asmenybių. Lietuva tikrai turi užtaiso, potencialo.

Galbūt tai balansas – turime ir talento, ir brudo. Tačiau nereikia pastarajame paskęsti. Jei stiprios asmenybės, kūrėjai apsijungtų ir sakytų nepritariantys vienam ar kitam dalykui, tam tikram elgesiui su žmonėmis, būtų kitaip. Taigi ko trūksta? Trūksta imti ir daryti.

– Daug bendraujate tiek su žmonėmis, tiek su žiniasklaida. Ar toks bendravimas priklauso nuo kiekvieno individualaus požiūrio?

– Pirmiausia nuo paties žmogaus. Kiekvienas turime savo spalvų, savo melodijų, visi reikalingi. Yra tų, kurie eina, bendrauja, susitinka su masėmis. Yra ir tų, kurie palydi asmeniškai, pabūna, tai nematomi žmonės. Reikia ir vieno, ir kito. Svarbiausia, kad ir vieni, ir kiti gerbtų vieni kitų darbus, žavėtųsi, palaikytų ir bendradarbiautų. Žmonės skirtingi, bet kiekvienas turime padauginti savo talentą.

– Ar matote savo aplinkoje netolerancijos?

– Pyktis dažnai yra pagalbos šauksmas. Kai žmogus jaučiasi nesaugus, eina per pyktį. Dažnai kritika kitiems yra dėl nesaugumo ir ėjimo į puolimą. Žinoma, ne kas kartą. Žodis „tolerancija“ man susijęs su tuo, kad aš pakenčiu kitą.

Todėl man labiau patinka žodis „pagarba“ arba „integralumas“ – kito priėmimas, gerbimas, girdėjimas, bandymas suprasti jo logiką, mąstyseną, supratimą, net klaidas ir baimes. Tai kito priėmimas ir mylėjimas, o ne palaidojimas.