PALEI DUGNĄ

Tikslas - nemirti iš šalčio

Vargetoms vėstantys orai reiškia ne mokesčius už šilumą, o riziką mirtinai sušalti. Nuo šalčio jie gelbstisi alkoholiu, siekia patekti į ligonines ir areštines.

Gyvena be vandens

Atvėrus kambario duris, tvoskia smarvė kaip iš kelias savaites stovėjusio šiukšlių konteinerio. Vaizdas kambaryje - kaip sąvartyne. „Ne! Negalima! Miegu!“ - iš šio šiukšlyno gilumos šaukė gyventojas, atsakydamas į klausimą, ar galima būtų pasikalbėti. Miega jis maždaug trečią valandą dienos apleistame dviaukščiame name Nemuno g. 47.

Šis pastatas - tarp naujosios perkėlos ir buvusio kino teatro „Aurora“. Nėra vandens, elektros, šildymo, langų. Tačiau žmonės čia gyvena - devyni suaugę ir mažametė mergaitė. Trisdešimt kelerių metų Andrius Gorinovas čia gyvena jau vienuolika metų, jau keleri metai - su Otilija Ignotiene. Po kambarį pirmame aukšte laksto trejų metukų šviesiaplaukė jų duktė Viktorija. „Ji mėgsta žaisti su šunimis. Turime ir katiną, - sako Andrius, - todėl nėra žiurkių. Tik neikite pas kaimynus, ten yra ir žiurkių, ir utėlių. Jie viską iš konteinerių tempia, tad ir kambariuose pas juos - kaip konteineriuose“. Pas kaimynus - tai ten, kur žmogysta „miega“.

Norėjo tapti kunigu

Andrius ir Otilija konteineriuose nesirausia. Dirba atsitiktinius darbus, gauna 250 litų pašalpą už Viktoriją. Andriaus ir Otilijos kambaryje šilta, kūrenasi pačių suręsta krosnis. „Žiemą dar polietileno plėvelėmis langus uždengiame. Kambary tada trumpomis rankovėmis vaikštome“, - sakė Andrius. Malkų neseniai geri žmonės atvežė. Turėtų užtekti iki Naujųjų metų. Kaip šildosi kaimynai? „Dažniausiai - „BBT“. Kas yra „BBT?“

„Langų valiklis. Puslitris kainuoja 5 litus. Praskiedus išeina litras, - pasakojo Andrius. - Viena kaimynė mėnesį gėrė, dabar guli ligoninėje.“

Kiti kaimynai, pas kuriuos geriau neiti, yra susirentę tokią šildymosi priemonę, kad ją užkūrus visas vėjų perpučiamas namas būna pilnas dūmų, nes kaminas netraukia. Virš grotuoto bestiklio šių kaimynų lango - aprūkusios namo sienos lopas iki antro aukšto lango.

„Ten gyvena mūsų kunigėlis, - sako Andrius, - dviejose aukštosiose mokėsi, seminarijoje, dabar konteineriuose rausiasi. O ten už kalniuko vienas jaunas vyras apleistame garaže gyvena. Kol buvo šilta, nakvodavo vamzdyje“.

Garaže šalta

Kieme prie namo Nemuno g. 47 - beržas, atstojantis stovą skalbinių virvei, išrausta duobė - tualetas. Už kalniuko Andrius parodė betoninius vamzdžius, kuriuose vasarą gyveno kažkoks vyras.

„Viduriniame vamzdyje matydavome iš šiaudų padarytą guolį, pagalvę, - prisiminė Andrius. - Kai atšalo, vyras persikraustė į garažą“.

Garažas - už kokių 50 metrų nuo vamzdžių. Vartai neuždaryti. Viduje - betoninio mūro šaltis. Du pamesti čiužiniai, krūva skudurų užsikloti, dvi tuščios konservų dėželės - „tefteliai“. Jokių laužo deginimo ar kitų šildymosi būdų pėdsakų. Prie guolio - du tušti mineralinio vandens „Darida“ buteliai.

R.Pakso nuotrauka

„Kaip tik verdu kavą. Bet čia pas mane smirda“, - sako įsileidęs į savo kambarį antrame aukšte „kunigėlis“ ir ima purkšti dezo-dorantą. Dezodorantų buteliukai ir dar kažin kokios kosmetinės priemonės bei veidrodis stovi ant pakylos iš palei sieną sukrautų dėžių. Prie veidrodžio - Rolando Pakso nuotrauka. „Vis neprisiruošiu įrėminti“, - teigia. Dėžėse, pasak „kunigėlio“, - knygos, kostiumai ir kaklaraiščiai.

Šeimininkas prisistato Antanu. Jis kauštelėjęs. Jei netrauksime butelio, sako, nesifotografuos. Ant stalo statome buteliuką, Antanas uždega žvakę - ne dėl romantikos, bet dėl to, kad tamsu. Fotografuodamasis nusiima kepurę, po to vėl užsideda, nes galva šąla. Krosnis yra, tačiau nėra malkų. „Krosnį iš šimto plytų pasidariau. Vienintelis čia iš visų turiu dujų balioną, - sako Antanas, - ir pasą turiu turbūt vienintelis.“

Malkų Antanas parsineša iš konteinerių. Ten jis ir renka metalą, butelius. Per dieną išeina maždaug trys litai. „Kaimynai giriasi, kad taip per dieną uždirba po penkiasdešimt, bet aš nelabai tikiu. Jei tiek uždirbčiau, butą išsinuomočiau, o ne čia šalčiau“, - teigia „kunigėlis“, pasiryžęs šiame name ištverti ketvirtą žiemą. Pasak Antano, jis mokėsi ir kunigų seminarijoje, ir Vilniaus inžineriniame statybos institute. Seminarijos nebaigė, nes pradėjo gerti alų. Instituto nebaigė, nes labai nesutarė su vienu dėstytoju. „Jei kas prieš dešimt metų būtų pasakęs, kad gyvensiu taip, kaip dabar gyvenu, būčiau tik nusijuokęs, - sako Antanas. - O dabar esu gyvenimo vabalas“. Kas kaltas, kad taip nutiko? „Aš pats“, - pagalvojęs atsako.

Kava nuo cirozės

„Prieš ketverius trejus metus prie konteinerių sutikdavau keturis penkis tokius, kaip aš, o dabar jų padaugėjo bene dešimteriopai, - pasakojo Antanas. - Suvažiavo ir iš aplinkinių vietovių, miesteliuose, kuriuose visi vienas kitą pažįsta, gėda į konteinerį lįsti. Sprendžiant iš konteinerių, kai kas gyvena per gerai - neseniai radau išmestą pusę servelato. Man svarbiausia, kad būtų kavos ir cigarečių. Kavos dabar tik vienam puodeliui užteko. Pavaišinčiau“.

Pasak Antano, kavą jis galėtų visą dieną gerti ir gerti. Kava ir nuo ligos padeda - nuo kepenų cirozės. Ne pats Antanas tai sugalvojo, bet skaitė Rytų literatūroje – Japonijos, Birmos, Nepalo.

„Kai atsibundu rytą - šalta. Keliuosi apie penktą ryto. Pasidarau kavos, surūkau kelias cigaretes ir galvoju, ką daryti. Reikia eiti, nes niekas kitas man malkų neatneš“, - sako Antanas.

Dievas padeda

„Kartais atrodo, kad geriau pasikarti, bet štai nugyveni dieną - ir gerai“, - sako Antanas. Laisvalaikiu jis mėgsta spręsti kryžiažodžius, mielai klausosi radijo laidos „Kelionė Biblijos puslapiais“. Ta religinė laida Antanui kaip išsigelbėjimas. „Gyvenimo prasmė yra tikėti Dievą“, - sako Antanas. Jo teigimu, jis nesijaučia Dievo skriaudžiamas. „Jei Dievas skriaudžia - ne Dievas kaltas, o tu pats, - įsitikinęs Antanas. - Jei Dievas nepadėtų, nė tų kelių tuščių butelių nerasčiau. Dievas padeda rasti išeitį net labiausiai įspraustam į kampą“.

Pasak vyriškio, nusmukus už šios ribos pakilti labai sunku. „Už minimumą dirbčiau bet kokį darbą“, - aiškino Antanas. Darbo biržą jis vadina tik statistiką vedančia įstaiga. „Iš pradžių sako ateiti po mėnesio, po to - po trijų, po pusmečio ir taip toliau“, - pasakoja jis savo patirtį.

Apie nakvynės namus Antanas taip pat turi savo nuomonę: „Ten būna ir muštynių, ir vagysčių. Be to, visą laiką juk nelaikys“.

Niekam nereikalingi

Pasak Teismo medicinos instituto Klaipėdos ekspertinio skyriaus vedėjo Diomeno Vitkaus, užpernai uostamiestyje dėl sušalimo mirė 22 žmonės, pernai - 30. Šį rudenį, dar neprasidėjus dideliems šalčiams, bendras kūno atšalimas kaip mirties priežastis jau konstatuotas vienai moteriai. D.Vitkaus teigimu, dažniausiai benamiai randami sušalę savo nakvynės vietose - negyvenamose patalpose, apleistuose namuose, garažuose. Dažniausiai yra itin sunku nustatyti tokių žmonių asmenybę. „Nebūna už ko užsikabinti, - sako D.Vitkus, - nerandama nei kokių dokumentų, nei užrašų, net nežinia, ar tai klaipėdietis, ar atvykęs iš kokio kaimo. Niekam tokie žmonės nereikalingi, kol gyvi, niekas jų nepasigenda jiems numirus“.

Geriau areštinėje

Klaipėdos ligoninių priėmimo skyrių darbuotojų teigimu, atšalus orams benamiai veržiasi į ligonines, simuliuoja ligas, kad tik kurį laiką galėtų praleisti šiltoje palatoje. Pasak Klaipėdos ligoninės priėmimo skyriaus vedėjo Stanislovo Petreikio, yra ir nuolatinių simuliantų, būna ir benamių su ūmiomis patologijomis, kuriems suteikiama medikų pagalba.

Viešosios policijos darbuotojo Andriaus Leliūgos teigimu, pasitaiko vargetų, kurie atvirai prisipažįsta, kad jiems geriau ne šalti lauke, o patekti į areštinę.

Įvairios Klaipėdos labdaros organizacijos pasirūpina benamių maitinimu, drabužiais, tačiau ne nakvyne. Pasak savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus vedėjos Audronės Liesytės, pastatyti kokį šildomą baraką žiemai būtų ne problema. Daug problemų būtų tokį baraką pastačius - sulėktų inspekcijos - pradedant higienos specialistais ir baigiant gaisrininkais.