Kodėl realūs pokyčiai sunkiai skinasi kelią, plačiau pakomentavo Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas.
– Skaičiai didžiuliai. Kokia to priežastis?
– Mūsų apsileidimas, kadangi taršos šaltiniai yra tie patys ir nesikeičia. Tiek mokslas, tiek teorija aiškiai nurodo, kad tarša gali būti sutelktoji – kylanti iš konkrečios pramonės įmonės arba iš tam tikros vietos, pavyzdžiui, miesto nuotekos, patenkančios per vamzdynus. Taip pat gali būti pasklidoji tarša, dažniausiai siejama su žemės ūkiu, kuris laukus tręšia pesticidais, herbicidais.
Faktas tas, kad dar nesame pasiekę sąmoningumo – atrodo, kad vis dar netikime, jog tai svarbu. Mąstome taip: teka upės, upeliai, turime daug vandens telkinių – virš 1000 ežerų – tai kas blogo gali nutikti? Pasirodo – nutinka. Ekologinė būklė gali būti vertinama kaip gera, jei ekosistemos parametrai atitinka tokius, kokie būtų be žmogaus veiklos poveikio, bet realybė kitokia.
Galiausiai turime vieną iš labiausiai užterštų jūrų pasaulyje – Baltijos jūrą. Į ją suteka visi mūsų upeliai, upės, įskaitant Nerį, Nemuną, taip pat upes, patenkančias į Ventos, Lielupės ir Dauguvos baseinus.
– Tai kur mes maudomės?
– Šis klausimas turėtų būti nukreiptas Higienos institutui, kuris prižiūri paplūdimius ir atlieka tikslius tyrimus. Jie nustato įvairių mikroorganizmų kiekius. Dažnu atveju upės ar ežerai neatitinka geros ekologinės būklės, tačiau tai dar nereiškia, kad vanduo yra pavojingas žmogui – dažniausiai maudytis dar galima.
– Sakoma, kad 2027-ieji yra naujasis terminas, kada turėtume pasiekti gerą vandens telkinių būklę. Kiek tai realu?
– Vandens būklės problema aktuali visai Europos Sąjungai. ES leidžia teisės aktus – direktyvas, kurios numato priemones ir įpareigoja valstybes nares gerinti vandenų būklę. Pavyzdžiui, 2000 m. priimta Bendroji vandens politikos direktyva numatė, kad iki 2015 m. turėtume pasiekti gerą būklę tiek upėse, tiek jūrų baseinuose, įskaitant Baltijos jūrą. Tačiau tai neįvyko. Buvo nustatyti kiti – šešerių metų – laikotarpiai. Reaguodama į tai, Lietuva 2022 m. Vyriausybės sprendimu patvirtino šešerių metų planą. Jį rengė Aplinkos ministerija – reikia pripažinti, šį kartą tikrai detaliai padirbėta. Plane numatyti 5 tikslai, 12 uždavinių, 42 priemonės, 141 veiksmas – aprėptos visos svarbiausios sritys.
Tačiau bloga žinia ta, kad praėjusių metų pabaigoje atliktas patikrinimas parodė, jog įgyvendinta tik apie 15 proc. visų veiksmų. Likę treji metai, o dauguma darbų dar net nepradėti. Tai tikrai bloga situacija. Manau, kad mums trūksta administracinių gebėjimų ir realių kontrolės bei įgyvendinimo mechanizmų.
Buvo daug kalbėta apie apsaugos zonas aplink vandens telkinius, taip pat melioracijos griovius. Atsimenate, koks kilo triukšmas iš žemės ūkio verslo, kai buvo siūloma nustatyti 3 m apsaugos juostą nuo griovių? Vėliau jie sumažinti iki 1 m. Bet galiu pateikti daug pavyzdžių: važiuojant autostrada į Klaipėdą, laukuose matyti daugybė griovių ir dauguma jų – suarti iki pat kraštų. Taisyklės nesilaikoma.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kas teršia?
– Vieno atsakymo nėra. Negalima kaltinti vien tik žemės ūkio. Žemės ūkio pasklidoji tarša dažniausiai susijusi su pertekliniu trąšų naudojimu. Miestų tarša taip pat prisideda. Vilnius yra geras pavyzdys – čia neseniai rekonstruoti nuotekų valymo įrenginiai, todėl miestas gali priimti daugiau nuotekų ir jas geriau išvalyti. Tačiau yra miestų, kurie vis dar leidžia nevalytas nuotekas į upes.
– Ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, kad vandenys būtų švaresni?
– Kviečiu kasmet prisijungti prie mūsų instituto organizuojamų akcijų – valome upes ir jų pakrantes nuo komunalinių atliekų, padangų ir pan. Kalbame apie daug sudėtingesnius dalykus. Tam reikia pilietiško elgesio. Pavyzdžiui, jei turite nuosavą gręžinį ir vietinius vandens valymo įrenginius, pasirūpinkite, kad išvalytas vanduo nepatektų į upelį ar ežerą.
(be temos)