– Dar neseniai apie jus nieko negirdėjome, bet vos keli filmukai socialiniuose tinkluose, kaip iš sena gimsta nauja, – ir jūs jau žvaigždė! Kodėl tik dabar?

– Aš dar neseniai esu Lietuvoje – bus kokie treji metai. Prieš tai penkerius metus gyvenau Anglijoje. Studijavau tekstilės dizainą Kūrybinių menų universitete (University for the Creative Arts) Londone, paskui Farnhame ir, jei jau labai atvirai, nemaniau, kad Lietuvos rinkai mano kūrybiniai eksperimentai bus įdomūs. Bet kai sulaukiau tokio palaikymo, ir pati susimąsčiau, kodėl anksčiau to nedariau? (Juokiasi.)

– Kaip atsidūrėte Anglijoje?

– Daug draugų, baigę mokyklą, važiavo, ir aš nutariau pamėginti. Maniau, didelė šalis, daug galimybių, be to, geros paskolos sąlygos. Nuo pirmo kurso teko ir dirbti, ir studijuoti. Tikėjausi didelio nuotykio, kurį ir gavau – sutikau daug įdomių žmonių, dalyvavau begalėje įdomių projektų. Patiko ir pats Farnhamo miestelis su raudonų plytų namukais, išpuoselėta aplinka. Jo dvasia, manau, irgi prisidėjo prie mano kūrybinių nuotaikų ir sumažino namų ilgesį. Tikrai labai pasiilgdavau Lietuvos, savų namų, miškų – gimiau ir augau kaime netoli Gargždų.

– Ar užsienio aplinka jumyse suformavo požiūrį, kuris įvardijamas kaip DIY – Do It Yourself (pasidaryk pats)?

– Gal labiau tai buvo asmeninė iniciatyva. Dar studijuodama universitete ėmiau mąstyti, kiek visko tekstilės srityje yra prikurta. Tuomet mąsčiau: kam daryti kažką iš naujo, jei galima tiesiog, kaip aš sakau, patobulinti seną daiktą?!

Kadangi labai mėgstu megztinius (jų mano spintoje daugiau nei visų kitų drabužių kartu sudėjus), tai nusprendžiau pamėginti atnaujinti būtent juos. Idėja gimė, bet laiko jai realizuoti nebuvo – spaudė studijų darbai, atsiskaitymai. Atlikau projektą, kuriam prisirinkau įvairios sudėties medžiagų iš naudotų daiktų parduotuvių ir iš jų sukūriau naują audinį, nes mano specializacija yra audimas.

Anglijoje yra tokios parduotuvės, kur žmonės suneša nebereikalingus daiktus – nuo kanceliarinių prekių iki drabužių, audinių, siūlų ir kt. Vadinasi scrap store. Ten atėjęs ir susimokėjęs 30 svarų žmogus gali pasiimti neribotą kiekį daiktų. Aš taip ir padariau – prisirinkau medžiagų ir iš jų staklėmis išaudžiau daug skirtingų raštų. Būtent po šio projekto pajutau, kaip smagu ką nors perdirbti ir koks netikėtas gali būti rezultatas.

Vienodi: netrukus mamytė ir dukrytė galės pasipuošti žaismingu derinuku – Eglės nertais ir puoštais megztiniais. / E. Šilevaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų „Instagram“ paskyroje yra ir nemažai vąšeliu nertų daiktų…

– Tiesą sakant, vąšeliu nerti nemokėjau. Per pandemiją vis dar buvau Anglijoje ir nusprendžiau, kad reikia išmokti. Kodėl? Nes internete radau nuostabių nertų daiktų. Viską, ką mačiau jutube, bandžiau atkartoti. Labiausiai patiko „free hand crochet“ (nėrimas vąšeliu laisva ranka), kurio esmė – nerti, kaip širdis liepia. Nereikia laikytis jokių brėžinių, struktūrų, gali tiesiog kurti piešinius iš galvos.

Visada mėgau piešti – tų keistų būtybių veidukų būdavo pripiešti pilni sąsiuviniai. Vieną tokį nusinėriau ir prisiuvau prie megztinio kaip aplikaciją. Nuo jo viskas ir prasidėjo.

– Jei gerai suprantu, jūs ieškote megztinių naudotų prekių parduotuvėse, o vietas su defektais, kaip pati sakote, patobulinate linksmais pačios nertais veidukais ar jų detalėmis?

– Nebūtinai drabužis turi būti su defektu. Viskas priklauso nuo idėjos, kaip aš tą daiktą matau. Tarkim, vienas megztukas buvo labai sugadintas, tai teko prisiminti, kaip reikia lopyti. Labai patikdavo stebėti, kaip tą daro močiutė. Atrodė, tikras stebuklas, kaip iš skylutės gimsta naujas audinys. Gaila, kad vaikystėje močiutės darbą tik stebėdavau, taigi, teko mokytis adyti iš jutubo.

– Grįžusi į Lietuvą supratote, kad ir čia yra puikių naudotų prekių parduotuvių, kur už kelis eurus galima įsigyti geros kokybės natūralaus pluošto megztinių?

– Taip. Užsukusi į vieną „Humaną“ radau puikų megztuką tiesiog už eurą, kurį pagražinau nertu veiduku. Ne visada renkuosi tik natūralias medžiagas, bet iš vilnos, medvilnės numegzti megztiniai jaukesni. Sintetika labiau skirta sportui, bet jei turėčiau viziją – kodėl gi ne.

Mano kūrybinių dirbtuvių idėja – rengti pasimatymus su artimais žmonėmis, draugais ir tuo pačiu ką nors perdirbti. Man rūpi ne tik perdirbimas, bet ir tarpusavio ryšys.

– Socialiniuose tinkluose prisistatote kaip kūrėja, imanti į rankas adatą, vąšelį, kai net nagai niežti, kaip norisi kurti. Ar dažnai jums užeina tokie kūrybiniai niežuliai?

– Anksčiau gal užeidavo ir dažniau, bet dabar turiu pusantro mėnesio dukrytę, vardu Barbora. Kai mažylė leidžia arba kai ją maitinu, o valgo ji ilgai, galiu piešti eskizus, nerti. Kartais net vaizdo įrašus daryti (juokiasi). Pasisekė, kad turiu labai padedantį vyrą (ačiū, Mariau) ir labai ramią mažylę, tad kūrybinius niežulius galiu realizuoti tiesiog čia ir dabar. Marius – nanotechnologas, bet jei ne jis, turbūt taip niekada ir nebūčiau pradėjusi afišuoti savo menų Lietuvoje. Jis buvo tas, kuris sakė: daryk, rodyk, kurk!

Tikslas: iš močiutės taip ir neišmokusi nerti vąšeliu, Eglė susirado pamokų internete ir savo svajonę įgyvendino. / E. Šilevaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Prisipažinsiu, pati netikėčiausia jūsų idėja man pasirodė su plastikiniais karoliukais, kuriuos įnėrėte į megztinį. Pati sumąstėte ar pamatėte internete?

– Pačiai šovė į galvą. Idėja kilo, kai tvarkiau mažojo brolio kambarį ir tų karoliukų pas jį buvo gyvas galas. Tuo metu universitete dariau baigiamąjį darbą, tad sumaniau juos panaudoti savo projekte. Nuaudžiau didelį audinio gabalą, o paskui sugalvojau į jį įnerti karoliukus. Atrodė gerai. Tada tuo pačiu principu nunėriau žaismingą megztinį. Turiu ir daugiau minčių, kur galėčiau juos panaudoti.

– Cituoju: „Kailiniai iš seno vilnonio pledo. Ir naujas drabužis, ir pasilinksminimas. Krapštykit babos spintas, nes ten aukso grynuoliai apleisti gyvena!“. Tai kūrybiškumą paveldėjote iš močiutės?

– Gal labiau iš mamos. Mano mama – Jurgita Šilevienė, plaukų stilistė, šukuosenų dizainerė. Turi savo kirpėjų mokyklą „Ant pasaulio krašto“. Dirba su įvairiais projektais. Tarkim, šukavo „Lietuvos balso“ dalyvius.

Kodėl nėjau mamos pramintu taku? Lėlėms šukuosenas vaikystėje darydavau, bet visada labiau rūpėjo jų drabužiai, nei plaukai ar makiažas. Paauglystėje ieškodavau jų padėvėtų drabužių parduotuvėse ir vis ką nors įdomaus prikurdavau. Dėvėtų rūbų parduotuvės yra pilnos aukso grynuolių, tik reikia mokėti juos atrasti. Tarkim, ne vienus metus ieškojau balto vilnonio stambaus rašto megztinio ir neseniai jį ten radau. Nes paprastoje pardutuvėje įsigyti kokybišką vilnonį megztinį – neįmanoma arba labai brangu, o šis megztukas man tekainavo vieną eurą.

– Ar savo vyrui Mariui irgi esate nunėrusi, o gal perkūrusi kokį megztinį?

– Yra vienas, kuris turėjo būti kalėdinė dovana jam ir kurio Marius taip ir nesulaukė, nes į pasaulį sugalvojo ateiti dukrytė… Darbus teko atidėti į šalį. Kai tik pagimdžiau Barborytę, iš pradžių nebuvo laiko, teko pratintis prie naujų pareigų, naujos kasdienybės. Užtai dabar, kai jau šiek tiek įsivažiavau, po truputį galiu grįžti prie nėrimo vąšeliu. Dukrytė rami ir kai ją maitinu, galiu daryti daug dalykų.

– Kaip gimė idėja iš seno sovietinių laikų pledo sukurti ekstravagantišką švarkelį?

– Čia, sakyčiau, mano pats kontroversiškiausias projektas. Tai liudija ir žmonių komentarai. Ypač tiktoko platformoje. Vieniems jis labai patiko, kitiems labai nepatiko. Nesitikėjau, kad tas megztinis sukels tiek daug emocijų.

Idėją, kad iš seno vilnonio pledo galima sukurti šį tą įdomaus, radau „Pinterest“ platformoje. Ten mačiau paltą ir marškinius. Žinojau, kad daugelio namuose tie senoviniai pledai tiesiog guli ant aukšto ir maitina kandis. Paprašiau draugų, kad trauktų juos iš ten ir vežtų man. Perspėjau, kad karpysiu, bet vis tiek tarp sekėjų atsirado tokių, kurie mane apkaltino vos ne vandalizmu (juokiasi).

Nuomonė: senas pledukas su prinerta viršutine dalimi virto jaukiu megztuku. Eglė nedvejoja – kiekvienas nereikalingas daiktas gali būti panaudotas. / E. Šilevaitės asmeninio archyvo nuotr.

– „Antro šanso“ feisbuko grupėje jau kurį laiką verda karšta diskusija, ar galima perdirbti mūsų močiučių palikimą – austinius. Ką apie tai manote jūs?

– Mačiau ir diskusijas, ir iš tų austinių pasiūtus rūbus, rankines. Turiu minčių ir pati kažką su močiutės austiniais nuveikti, bet viešai nerodysiu – žmonės per daug jautriai reaguoja. Gaila, nes, mano nuomone, geriau, kad daiktas būtų dėvimas, o ne gulėtų ir dūlėtų kur nors spintoje. Bent jau aš norėčiau, kad jei koks mano nertas megztinis po daugelio metų taps nebeaktualiu, jį kas nors perdirbtų – pasidarytų drabužėlį savo šuniukui ar nusimegztų kojines.

– Šiandien intensyviai verda gyvenimas socialiniuose tinkluose. Vieniems tai – papildomos pajamos, kitiems – džiaugsmas būti pastebėtam, įvertintam. Ko jūs siekiate rodydama savo darbus feisbuke, instagrame?

– Iš pradžių norėjau pasidalyti savo darbais ir pažiūrėti, kaip į juos reaguos Lietuvos žmonės. Vėliau gimė noras rengti rankdarbių dirbtuves – mokyti atnaujinti pabodusį megztinį arba nesunkiai iš akies ką nors nusinerti pačiai. Dar norėčiau supažindinti žmones su audimu, juk pagal specialybę esu audėja. Turiu dideles stakles pas mamą, o šiuo metu ieškau mažesnių.

Žodžiu, testuoju lietuvišką rinką, žiūriu, kokie rankdarbiai lietuves labiausiai domina. Smagu būtų, kad penktadienio vakarais mamos su dukromis pabūtų kartu ir jaukioje aplinkoje iš seno megztinio sukurtų kažką naujo ir originalaus.

– Esate jauna šeima, kuri gyventi pasirinko vietą netoli Kauno – Raudondvarį. Gal noras ne išmesti, o perdaryti daiktus yra jūsų gyvenimo moto ir kitose srityse?

– Tas šūkis „pasidaryk pats!“ mano gyvenime tinka viskam. Pradėjau nuo tekstilės, bet, laikui bėgant, manau, bus ir kitų projektų. Tikiu, kad net ir labiausiai sulūžusius daiktus, pasitelkus audinius, spalvas, galima perkurti, padaryti juos mielus širdžiai.

Mūsų bute, kurį pirkome, buvo tokia tuščia siena. Per skelbimus susiradau gal 40 nuotraukų rėmelių, už kuriuos sumokėjau 20 eurų. Juos visus abu su vyru išpaišėme. Darėme vakarais savotiškus pasimatymus – bendravome ir piešėme, ir dabar turime nuostabią sieną su daugybe spalvotų prisiminimų. Apie tą patį kalba ir mano kūrybinių dirbtuvių idėja – rengti pasimatymus su artimais žmonėmis, draugais ir tuo pačiu ką nors perdirbti. Man rūpi ne tik perdirbimas, bet ir tarpusavio ryšys.

– Kai Barborytė paaugs, ar ir ją įtrauksite į savo kūrybines dirbtuves?

– Būtinai! Smagu būtų sukurti ir tokias dirbtuves, į kurias ateitų mamytės su savo leliais. Mamytės galėtų sau kurti ir bendrauti, o leliai – drąsiai tepliotis ir piešti. Beje, turiu nunėrusi vienodus megztinius sau ir dukrytei, tik dar neįkėliau jų į socialinius tinklus. Visa šeima dalyvauja mano kūrybiniame pasaulyje ir dėl to jaučiuosi labai laiminga.