Teisininkas: visuomenė neprivalo sumokėti už Seimo nario testą

Žinomas advokatas, teisės mokslų daktaras Algimantas Šindeikis atsako į įtraukiosios žurnalistikos platformos „Bendra“ klausimus, kaip dalies visuomenės atsisakymas skiepytis nuo koronaviruso atitinka tarptautinės teisės principus. Dr. A. Šindeikis akademiškai domisi Europos Žmogaus teisių teismo praktika ir Vilniaus universiteto žurnalistikos magistrantams dėsto kursą „Žodžio laisvės ribos viešajame diskurse“.

– Pone advokate, po to, kai neseniai prie Seimo įvyko į riaušes peraugęs skiepų priešininkų mitingas, parlamentaras Petras Gražulis, paklaustas vienos televizijos žurnalistų, atsakė, esą Lietuvos įstatymuose yra įtvirtinta nuostata, kad žmogaus kūnas yra neliečiamas. Todėl, suprask, protestai prieš skiepus yra teisėti ir diskusija dėl to turėtų būti baigta. Ar pritariate tokiam požiūriui?

– Dėl to yra niuansų. Ir neaiškumų yra mažiau, kada Strasbūro teismo Didžioji žiuri išsprendė vadinamąją „čekišką bylą“ – Varvrička, Novotna, Hornych’as, Brožik’as prieš Čekijos Respubliką.

– Tai, beje, įvyko šiemet, kai žiniasklaidoje buvo plačiai skelbiama apie teisme pralaimėjusius antiskiepininkus…

– Svarbu tai, kad tai nebuvo byla, kaip nors susijusi su COVID-19 pandemija. Jos esmė buvo ta, kad kelių nepilnamečių piliečių tėvai nusprendė neskiepyti savo vaikų nuo ligų, nuo kurių paprastai yra skiepijama civilizuotose šalyse. Kitaip tariant, tai yra tradiciniai skiepai, kuriuos daugelis mūsų vaikystėje esame gavę – nuo hepatito B, difterijos, tymų, kiaulytės, raudonukės, pneumokoko ir kitų.

Algimantas Šindeikis/Asmeninio archyvo nuotr.

– Kada šis teisminis ginčas prasidėjo?

– Gana seniai, šio amžiaus pradžioje. Per tą laiką vaikų tėvams buvo paskirtos baudos, su kuriomis ieškovai nesutiko ir tęsė teismo procesus iki pat Strasbūro, nes esą buvo apribotos šių žmonių teisės. Grįžtant prie P. Gražulio, galėtume sakyti, kad vienu kampu vertinant jo požiūrį – jis yra teisus, nes žmogaus orumas pagal mūsų Konstituciją yra neliečiamas. Tačiau mes žinome, kad mūsų pagrindiniame įstatyme nėra absoliučių teisių. Visos teisės yra reliatyvios, priklauso nuo situacijos bei aplinkybių, kada tomis teisėmis yra naudojamasi. Pirmoji problema – ar savo teisėmis besinaudojantis žmogus nepažeidžia kitų žmonių teisių? Taigi P. Gražulis turi teisę neleisti liesti savo kūno, konkretesniu atveju – skiepytis.

– Tačiau…

– Bet kada jis nori įgyvendinti kitas savo teises – teisę į darbą, pasirinkti savo profesiją – tokiu atveju susiduria jo teisės su kitų asmenų teisėmis. Nes kiti žmonės turi teisę į savo sveikatą, tarkime, neužsikrėsti tam tikromis ligomis.

– Ar tai aiškiai nurodo ir Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT)?

– Mūsų aptariamos bylos sprendime teismas labai aiškiai nurodo du labai aiškius principus (teisėjai pasisakė santykiu 16 prieš 1). Skiepų atveju yra ginamos kitų žmonių teisės į sveiką aplinką, prieš grėsmę užsikrėsti tam tikromis ligomis. Kita vertus, kaip tik teismas labai įdomiai suformulavo principą – bandos imunitetas (angl. herd immunity).

– Kaip jį apibrėžia EŽTT?

– EŽTT pastebi, kad dėl tam tikrų sveikatos problemų kai kurie asmenys negali būti paskiepyti. Todėl kiti visuomenės nariai, kurie tokių apribojimų neturi, privalo solidariai prisidėti, kuriant bandos imunitetą.

– Ar yra nustatyti procentiniai „bandos imuniteto“ parametrai?

– Ne, tačiau EŽTT sprendime aiškiai pasisakyta, kad Čekijos vyriausybė buvo teisi už vaikų neskiepijimą skyrusi baudas, kurios nebuvo itin didelės, o pasikėsinimo į žmogaus orumą dėl to neįžvelgė.

– Ar dėl to galima aiškinti, kad mūsų vyriausybė nenusižengia žmogaus teisėms ribodama nesiskiepijančių žmonių galimybes dirbti tam tikroje tarnyboje, judėti, o, tarkime, darbdaviai tuos reikalavimus atliepia?

– Globalioje erdvėje yra nemažai mokslo teorijų, kuriomis mėginama apibrėžti, ar iš tikrųjų pa-matines žmogaus teises galima varžyti, kokia apimtimi ir iki kokio lygio. EŽTT senokai tokiems apribojimams yra numatęs pagrindinį trijų pakopų testą – apribojimai gali būti numatyti niekaip kitaip, kaip tik įstatymu, privalo atitikti pagrindines konvencijas. Trečia vertus, apribojimai turi būti proporcingi siekiamam tikslui. Kitaip tariant, ribojančios priemonės negali būti tokios, kurios neproporcingai pažeistų žmogaus teises.

– Na, pavyzdžiui…

– Ir dėl skiepų negali būti absoliutaus sprendimo. Tarkime, atsisakantis skiepytis žmogus nurodo, kad gyvena vienas, su niekuo nebendrauja, nekontaktuoja, naudojasi maistą pristatančių ekspeditorių paslaugomis ir panašiai. Tokiu atveju visuomenė gal ir neturėtų priežasties versti tokį žmogų skiepytis. Tačiau jeigu tas žmogus lanko kažkurias įstaigas, susitinka su kitais žmonėmis – reikalo esmė keičiasi. Neturėtume versti skiepytis tų, kurie yra sveiki ir gali tai įrodyti…

Labai gerai, kad Strasbūre yra išnagrinėta toji byla, ji duoda labai aiškias gaires ateičiai.

– Tačiau dėl to ir kyla viena didžiausių abejonių: ar už sveikumo įrodymą privalo sumokėti visa visuomenė…

– Taip. Tai dar vienas iš problemos išplaukiantis klausimas – ar galima reikalauti, kad už testavimą sumokėtų visa visuomenė kas kartą, kada konkrečiam žmogui testas yra reikalingas. Aš sakyčiau, kad tam tikriausiai nėra pagrindo. Ypač, jeigu jis pats nusprendė nesiskiepyti, nes jam taip norisi. Įrodyk darbdaviui pats, kad esi sveikas. Todėl, mano požiūriu, yra labai gerai, kad Strasbūre yra išnagrinėta toji byla, ji duoda labai aiškias gaires ateičiai.

– Jeigu P. Gražuliui dėl kurių nors priežasčių negalėtumėte atsakyti teisinės pagalbos prašymo, ar imtumėtės ginti jį teisme?

– Iš viso to, ką kalbėjome, pažymėčiau aiškią ribą: jeigu P. Gražulis būtų atsiskyrėlišką gyvenimą gyvenantis žmogus – galima būtų galvoti. Tačiau kadangi jis yra viešas asmuo – parlamentaras, jis privalo turėti galiojantį testą, kad yra sveikas.

– Be vilčių, kad už testavimą sumokės mokesčių mokėtojai, o ne jis pats asmeniškai?

– Na, kadangi mes jau neblogai suvokiame, kad Seimo nariams yra būtina bendrauti su rinkėjais, galime aptarti tokią galimybę. Ypač, jeigu jis turi problemų, dėl kurių negali vakcinuotis. Tačiau jeigu tik jis turi medicininių priežasčių, o ne atitinkamą asmeninį požiūrį. Visuomenė gali sumokėti už Seimo nario testą dėl jo veiklos specifikos, tačiau neprivalo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aš portretas
Blogai traktuojamas teismo sprendimas, nes tos vakcinos buvo praėję visus klinikinius tyrimus, užregistruotos ir saugios. Visai kitoks sprendimas būtų tuomet, jeigu kalba eitų apie eksperimentinę vakciną.

L?

L? portretas
Šiaip pas mus kai kas iškreiptai padaroma "vardan ramybės". Va kad ir mūsų prezidentas. Pirma sakė, kad skiepija per lėtai, o dabar jau per greit. Jis sakė, kad paskiepys iki liepos 6, o vyriausybė (Dulkys), kad iki spalio 1 d. apie 70 proc. Vyriausybė regis pažadą įvykdys, bet prezidentui "neonaras". "Vijūnėlės dvarą" nugriovė, Neringoj nugriovė, o va "dušinių" Palangoj, Gulbinų paežerėj "pionierių stovyklos" niekaip. Jeigu prokuroras ar policininkas prasižengėlį imasi nubausti, tai pasaulio humaniškiausi teismai paleidžia. Bus kaip Afganistane. Kas gali paneigti, kad atsiradus naujai santvarkai niekas nesipriešins, negins vietinė kariuomenė nei valdžios nei savęs.

AŠ portretas
Turi pasiskiepyti arba lauk iš seimo.Mes neturime jiems už testus tokiems gražuliams,kepeniams ir kitiems mokėti.Prieš jų išsidirbinėjimus į piketa prieš gražulius ir kitus važiuočiau,kad paeinu tik su lazda.Gana tokių kiršintojų ir kvailų seime.
VISI KOMENTARAI 12
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių