Tarpukario Lietuvoje girtuoklius gydė maldos

Ritualas prilygo kodavimui

Kodavimas nuo alkoholizmo arba tam tikra psichoterapija, kurią A.Veryga siekia uždrausti kaip "šarlatnizmą", savotišką atmainą turėjo dar M.Valančiaus laikais.

Spaudos draudimo metais, XIX amžiaus pabaigoje, Tilžėje išleistoje Blaivininkų draugijos brošiūroje išsamiai aprašytas viešas blaivybės apžadų religinis ritualas.

"Kiekvienas, kurs nor tapti tikru blaivinįku, tur netiktai pamesti girtuoklavimą, bet dar padaryti Dievui tam tikrą blaivybės apžadą (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.)", – rašoma leidinyje.

Toliau dėstoma, kad apeigose dalyvaujantis kunigas būsimus blaivininkus bažnyčioje turi nuvesti prie Dievo Motinos altoriaus ir melsti Dievo pagalbos bei Šventosios Dvasios apšvietimo.

Paskui į rankas įteikęs degančias žvakes turi prašnekti tokiais žodžiais: "Szitai atėjote isz geros valios padaryti prie szv. Altoriaus Vieszpacziam Dievui prižadėjimą, jog visai paliausite gėrę: degtinę (arielką, sznapsą), koniaką, romą, araką, likerius, nalivkas ir kitus spiritinius gėralus, o vyną, alų, midų jog tiktai retkarcziais ir su nuovuoką tegersite, siekdamiesi, jog visur ir visados duoti žmonėms gražų paveikslą krikszcziszkos blaivybės".

Paskui kunigas klausinėja, ar tie norį pasižadėti, jog nebegers alkoholio, tik retkarčiais su nuovoka paragaus, ar turį tvirtus ketinimus nesilankyti ten, kur viešpatauja girtuoklystė.

Kai pasižadantieji atsako teigiamai, visi kartu kartoja maldą, ir kunigas juos palaimina.

Stebėtina apžadų galia

Teigiama, kad šis religinis blaivybės apžadų ritualas buvęs itin veiksmingas ir retas kuris alkoholikas ryždavosi tuos dvasinius įsipareigojimus sulaužyti.

Kunigas Andriejus Sabaliauskas tikino, kad blaivybės apžadus žmonės duoda dar ir šiais laikais. Ir jis pats dar paauglystėje yra davęs tokius pasižadėjimus.

"Lietuvos nepriklausomybės pradžioje aktyviai veikė M.Valančiaus blaivybės draugija, visuose parapijose veikė skyriai ir buvo toks kvietimas, tad aš priėmiau tuos įžadus, tada man dar nebuvo 18 metų. Buvo galima pasirinkti laikotarpį iki kada tų įžadų laikytis. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad tai nebuvo abstinencijos, o blaivybės pažadas", – pabrėžė kunigas.

Pašnekovas tikino, jog visi spiritiniai gėrimai buvo laikomi didžiuoju blogiu, kuriam išsivysto priklausomybė.

Tačiau nei vynas, nei alus esą tokios priklausomybės nesukelia.

"Jei būtų priešingai, visi italai, ispanai ir prancūzai būtų nepagydomi alkoholikai, bet taip gi nėra, o jie ragauja vyną kasdien", – teigė A.Sabaliauskas.

Anot A.Sabaliausko, apžadai turėjo stiprią psichologinę įtaigą ir tai buvo rimti dalykai, kuriais nebuvo švaistomasi, nes tikintys žmonės galvoja apie atsakomybę, kurią prisiima, ir kuri, jų supratimu, turi tęstinumą ne tik žemėje.

"Negeriantis žmogus paprastai turi argumentą, kodėl jis nevartoja alkoholio: dėl sveikatos, dėl pinigų, dėl bendro socialinio gėrio. Tikinčiam žmogui galioja tas pats, tik jis dar mąsto apie Dievo teismą, kuriame reikės pateikti savo gyvenimo ataskaitą. Ir šiais laikais žmonės duoda įvairių apžadų, taip pat pasitaiko ir blaivybės", – pastebėjo A.Sabaliauskas.

Įkaušusiems –"mėlynoji mina"

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė pastebėjo, kad tarpukariu Klaipėdos krašte būta tokių dienų, kai buvo draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais.

"1931 metų "Klaipėdos krašto žiniose" išvardintos dienos, kuriomis draudžiama prekiauti svaiginamaisiais gėrimais. Tai yra visais sekmadieniais, Nepriklausomybės dieną – Vasario 16-ąją, Tautos šventę – rugsėjo 8-ąją, taip pat per Naujuosius metus, Kalėdas ir Velykas, Sekmines ir per rinkimus. Iš tiesų tai tas draudimas prekiauti alkoholiu sekmadieniais čia siekė XVI amžių", – tikino Z.Genienė.

Istorikės teigimu, jei XIX amžiuje pasirodyti Klaipėdos gatvėje neblaiviam buvo nusikaltimas, tai tarpukario Klaipėdoje tokių girtuoklių radosi daugiau.

Ir policija jau turėjo specialų automobilį, kurį vadino "mėlynąja mina".

Jo vidus buvo padengtas minkštu audiniu, kad "klientai" nesusižalotų.

Mašina buvo skirta surinkti gatvėje besivoliojančius girtuoklius ir atvežti į nuovadą, kur jie būdavo išblaivinami.

Pasitaikydavo tokių prisivaišinusiųjų turgaus dieną.

Policininkai juos surinkdavo, nuveždavo, išblaivindavo ir paleisdavo, tiesa, prieš tai prasižengėliams tekdavo sumokėti baudą.

Klaipėdoje – kitokios tradicijos

Z.Genienės teigimu, Klaipėdos krašte vadinamoji vaišinimosi kultūra buvo kitokia, lyginant su situacija Didžiojoje Lietuvoje.

Čia, kaip Vakarų Europoje, gyvavo kavinių ir restoranų kultūra.

Tada nebuvo tokios agresyvios blaivinimo agitacijos

"Paprastai darbininkai gaudavo atlyginimus penktadienį ir užsukdavo į kavinę. Yra aprašyta įvairiausių kurioziškų situacijų, į kurias patekdavo ir žymūs žmonės. Pasitaikydavo tokių, kurie prisivaišinę įkrisdavo ir į Dangės upę, bet tas alkoholio prekybos ribojimas tam tikromis dienomis davė savo rezultatą. Tačiau noriu pabrėžti, jog tada nebuvo tokios agresyvios blaivinimo agitacijos, tuo metu veikė įvairios krikščioniškos draugijos, kurios propagavo kitokį gyvenimo būdą, jie irgi vaišindavosi, bet tai buvo saikingas vartojimas", – tvirtino Z.Genienė.

Istorikė teigė, kad tarpukario Klaipėdoje veikė net kelios nedidelės bealkoholinės kavinės, viena jų – netoli turgaus.

Ar jos buvo populiarios, šiandien neaišku, tačiau veikiausiai klientus viliojo įvairiomis patiekalų nuolaidomis.

Anot tyrinėtojų, Klaipėdos krašte alkoholis vis dėlto vartotas saikingiau. Ir tam turėjo įtakos 50 metų anksčiau nei Lietuvoje panaikinta baudžiava.

Jei dar XIX amžiaus viduryje rašoma, kad Mažosios Lietuvos kaimuose buvo paplitęs girtuokliavimas, tai vėliau jis mažėjo.

Vartojo ne tik alkoholį

1938 metais "Kriminalistikos žinyno" išleistos brošiūros "Nesinuodykime" sudarytojas Vytauto Didžiojo universiteto Nervų ir psichikos ligų klinikos vyr. asistentas dr. V.Vaičiūnas atkreipė dėmesį, jog be naminės degtinės žmonės svaiginimuisi plačiai vartoja anodiją (eterį), gabentą iš Prūsijos.

Esą anodijos, kaip svaiginamojo gėralo, vartojimas labiausiai išplitęs Klaipėdos krašte ir Didžiojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašto pasienyje.

"Prof. J.Blažys savo "Įvado į psichiatriją" skyriuje "Narkomanijos, kaip psichinių ligų priežastys", sako, kad Tauragėj turgaus dienomis dažnai esą galima ore pajusti anodijos kvapas. Anodija svaigina stipriau, negu alkoholis. (…) Vartojantiems anodiją labai dažnai pasitaiko smarkūs ir pavojingi kvėpuojamųjų takų įdegimai, kurių žymiai neišdildomai palieka organizme ir daro jį visai neatspariu įvairioms gerklų ir plaučių ligoms", – rašė V.Vaičiūnas.

Toliau aprašomi keli mirtini anodijos vartojimo atvejai, tarp – jų Gargžduose, kur 33 metų gargždiškis, prisigėręs anodijos, begrįždamas namo staiga mirė pakeliui, "tuo sukeldamas didelį siaubą savo apylinkės gyventojams".

Dar paminėtas 35 metų Veiviržėnų kaimo gyventojas, kuris dažnai gurkšnodamas anodiją, "susižalojo vidurius, sukeldamas sunkią skrandžio ligą, kuria ir mirė, neilgai, bet skaudžiai prisikankinęs".

Dar tarpukariu žmonės nuodijosi ir odekolonais, denatūruotu spiritu, o alaus gamybai, kad jis būtų stipresnis, naudodavo muilo akmenį.

Liūdna girtuoklysčių statistika

Brošiūroje "Nesinuodykime" pateikta 1928–1938 metų Vytauto Didžiojo universiteto Nervų ir psichikos ligų klinikos psichinių susirgimų atvejai, kuriuos sukėlė alkoholizmas.

Tokių per dešimtmetį būta 92, daugiausiai (13) – 1936 metais. Tarp ligonių buvo 88 vyrai ir 4 moterys. Pacientų amžius – nuo 19 iki 68 metų.

Pagal tautybę – 88 lietuviai, 2 rusai ir 2 vokiečiai. Pagal profesijas alkoholio vartojimas daugiausiai problemų sukėlė valdininkams (34), kariams (18), darbininkams (18), 8 ūkininkams, 5 prekybininkams, 5 asmenims be verslo, dviem gydytojams, vienam žurnalistui ir vienam rašytojui.

"Buvo ir girtuokliaujančių moterų, tai dažniausiai žemesnio socialinio sluoksnio atstovės. Be to, Klaipėdoje gyvavo priverstinis gydymas nuo alkoholizmo. Jie buvo gydomi psichiatrijos ligoninėje Paupiuose. Buvo vienas atvejis, kai ten buvo gydomas ir mokyklos mokytojas, nes jis jau ne tik deramai neatliko savo pareigų, bet ir smurtavo prieš savo šeimos narius", – pasakojo Z.Genienė.

Dar dr. V.Vaičiūnas atkreipė dėmesį, kad girtaujantys žmonės dažniau užsikrėsdavo venerinėmis ligomis.