Taika, o paskui - visa kita

Lietuva viena pirmųjų ištiesė pagalbos ranką karo nuniokotai Gruzijai. Tbilisyje ir jo apylinkėse šiuo metu yra iki 30 tūkst. pabėgėlių. Manoma, kad iš viso po karo šalyje be stogo virš galvos liko 80-100 tūkst. žmonių.

Lietuva šią savaitę į Tbilisį atskraidino tris humanitarinės pagalbos siuntas, kuriose buvo palapinių, miegmaišių, tvarsliavos, antklodžių, medicinos įrangos. Laiškai, kuriuose kviečiama paremti nuo karo veiksmų nukentėjusią Gruziją, pasiekia ne tik žiniasklaidą. Panašių kreipimųsi yra sulaukęs kone kiekvienas elektroniniu paštu besinaudojantis lietuvis. Pabėgėlių skaičius Gruzijoje sparčiai auga.

TASO paramos fondo vadovė Marina Tabukašvili, kaip ir dauguma Gruzijos nevyriausybinių organizacijų darbuotojų, šiuo metu visas jėgas atiduoda labdarai, taip reikalingai Gruzijos darželiams, mokykloms ir pabėgėlių stovykloms, rinkti ir skirstyti.

- Galima nesunkiai pasimesti didžiuliame informacijos sraute apie įvykius Gruzijoje. Dažnai skirtingais kanalais skleidžiama net ir priešinga informacija. Kokia išties padėtis Tbilisyje ir kituose šalies miestuose? Kaip sekasi valdyti chaosą?

- Tbilisyje palyginti ramu. Tačiau to paties negalima pasakyti apie kitas vietas Gruzijoje. Gorio miestas ir aplinkiniai kaimeliai nuolat plėšiami ir puldinėjami. Šiame regione gyvenantys civiliai nuolat praneša apie brutalius pažeidimus, net žmogžudystes ir prievartą.

Net ir pietinėje Gruzijos dalyje gyvenančius žmones kausto baimė. Ji peržengia konflikto zoną - Pietų Osetiją. Pavyzdžiui, Zugdidžio, Senikio ir Počio miestai kontroliuojami Rusijos karinių pajėgų. Jos periodiškai išvyksta ir vėl grįžta, naikina ten esančią karinę infrastruktūrą.

- Konflikto atveju paprastai sutrinka informacijos sklaida. Ji ribojama, cenzūruojama. Kiek lengvai žinios apie įvykius prieinamos Gruzijos gyventojams? Gal imtasi kokių papildomų informavimo priemonių?

- Du svarbiausi televizijos kanalai, transliuojantys visoje šalyje, stengiasi informaciją filtruoti. Tokią teisę jiems suteikė valdžia, laikydamasi nuomonės, kad karo atveju panika niekam nereikalinga.

Pavyzdžiui, labai sumažinamas žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius. Rusijos karių nusikaltimai žiniasklaidoje skelbiami nuolatos. Valdžios atstovai pasirodo televizijos naujienų laidose tikindami žmones, kad nėra reikalo panikuoti. Tačiau to nepakanka nuraminti tiems, kurie gyvena pavojaus zonose.

- Kaip žmonės padeda vieni kitiems? Greičiausiai yra ir asmeninių iniciatyvų pavyzdžių, organizuotų grupių, bendruomenių, padedančių pabėgėliams?

- Taip, yra daugybė asmeninės iniciatyvos pavyzdžių. Žmonės buriasi į mažas grupeles, bando patys padėti pabėgėliams. Ne tik Tbilisio, bet ir kitų miestų ir kaimų gyventojai renka maistą, pabėgėliams reikalingus daiktus. Tokios grupės nepaprastai aktyvios. Visi stengiasi prisidėti kaip gali.

- Ar tas pat gali būti pasakyta ir apie žmonėms teikiamą psichologinę pagalbą? Kas daroma, kad būtų sumažinti krizės padariniai?

- Specialios nevyriausybinės organizacijos dabar sutelkė viskas pajėgas pabėgėliams teikti psichologinę pagalbą. Tačiau to nepakanka. Pabėgėlių skaičius didžiulis ir auga kas valandą.

- Žiniasklaidos pranešimuose mirga citatos su kaltinimais Gruzijos prezidentui, Rusijai. Ar daug žmonių kaltina Pietų Osetiją? Kokias išeitis iš susidariusių aplinkybių siūlo jie patys?

- Žmonių nuomonės išties skiriasi. Kai kurie kaltina tik Rusiją, kuri, neva, pirma ėmėsi agresijos ir įsiveržė į Gruziją. Tokie žmonės reikalauja, kad Rusija būtų nubausta už nusikaltimus. Kai kurie net tikisi, kad įsikiš tarptautinės karinės pajėgos. Tiesą sakant, tokia nuomonė paplitusi.

Kita Gruzijos gyventojų dalis už "netinkamą politiką" kaltina prezidentą Michailą Saakašvilį. Neva jis neapskaičiavo, kad Gruzija karą būtų pralaimėjusi bet kuriuo atveju, todėl Gruzijos karo veiksmai buvo beprasmiai nuo pat pradžių.

Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad tik labai maža dalis Gruzijos gyventojų kaltina osetinus. Taip, jie kaltina Osetijos lyderius ir politikus, kuriuos lyg marionetes valdo Rusijos valdžia. Pačių osetinų nekaltina beveik niekas. Tačiau svarbiau už diskusijas, kas dėl jos kaltas, yra bendras žmonių troškimas - taika. Visa kita - paskui.

Tarkime, nemažai žmonių susidariusią padėtį vertina kaip palankią Gruzijai derybose dėl narystės NATO, tikisi sulaukti daugiau tarptautinės bendruomenės pagalbos. Kiti - priešingai, baiminasi, kad Vakarų įsikišimas (ypač JAV) gali išprovokuoti dar rimtesnį karinį konfliktą.

Ultranacionalistinė gyventojų dalis padėtį regi kaip galimybę atgauti prarastas teritorijas Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tačiau visi pirmiausia trokšta susitarti dėl taikos, kad būtų nutrauktos atakos prieš Gruzijos miestus ir miestelius. Žmonės tikisi, kad Rusijos armija atsitrauks (net ir konflikto zonose), kad įsikiš tarptautiniai taikdariai.

- Sakote, kad stabilumas ir taika - didžiausias Gruzijos gyventojų noras. Ką siūlo tie, kurie nėra valdžioje? Tarkime, gal derėtų atkreipti dėmesį į kokių nors nevyriausybinių organizacijų siūlymus?

- Kiek man žinoma, nevyriausybinės organizacijos dabar teikia tik humanitarinę pagalbą. Kitiems dalykams nelieka nei pajėgų, nei laiko. Valstybė nepajėgia iki galo suorganizuoti pabėgėliams reikalingos pagalbos, tad nevyriausybinės organizacijos bando pačios užpildyti spragas, teikti skubią pagalbą.

- Teko girdėti, kad maisto kainos Gruzijoje kyla kasdien. Tikriausiai tai dar labiau apsunkina padėtį. Kiek gelbėja tarptautinės bendruomenės parama ir maisto siuntos?

- Maisto kainos auga nepaprastu greičiu. Tai ypač pastebima Tibilisyje ir kituose didžiuosiuose Gruzijos miestuose. Tačiau bent kol kas didžiulio maisto trūkumo tikrai nėra.

Kiek man žinoma, tarptautinė bendruomenė maisto siuntas siunčia nuolat. Gruziją sunkiu metu parėmė daugybė šalių. Tai labai vertinama ir reikalinga, ir bus dar labiau reikalinga ateinančiomis dienomis ir savaitėmis. Pabėgėlių skaičius auga, tai Gruzijoje greičiausiai sukels ekonominę krizę.

- Kaip į konfliktą reaguoja šeimos, gyvenančios rizikos zonose?

- Ten gyvenantys žmonės visų pirma stengiasi į saugias vietas išsiųsti atžalas, nes vis dar gyvena bijodami. Dažniausiai vaikai siunčiami į atokius kaimus, kur rimtesnės atakos mažai tikėtinos.

Iš Gorio ir aplinkinių kaimų, kurie visiškai kontroliuojami Rusijos karinių pajėgų, žmonės vis dar bėga. Tačiau yra ir tokių, kurie pasiryžę pasilikti ir patys ginti namus nuo išpuolių ir plėšimo.