Proveržio kelrodis
Lietuvos moksleiviai streikuoti neketina, nes, ekspertų vertinimu, pas mus švietimo situacija geresnė nei jaunimo streikų apimtoje Prancūzijoje, be to, lietuviai nėra tokie greiti kaip prancūzai protestuoti. Tačiau ir pas mus mokytojų trūksta, o netrukus dar labiau trūks, yra daugybė kitų priežasčių nerimauti.
Reformų apstu, o proveržio nematyti. Neseniai paskelbtais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) PISA 2025 m. tyrimo duomenimis, esame tarp vidutiniokų, o kai kurie rodikliai kelia nerimą: bazinio matematikos pasiekimų lygio nepasiekia daugiau nei kas ketvirtas Lietuvos penkiolikmetis, panaši dalis – ir skaitymo.
Geriausias švietimas Europoje ir kiekvienam Lietuvos vaikui, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos ar lankomos mokyklos, – tokia ambicija užsibrėžta spalio 5-ąją, Mokytojų dieną, viešai pristatytame visuomenininkų parengtame Švietimo kelrodyje. Organizacija „Švietimas #1“ kartu su ISM Vadybos ir ekonomikos universitetu, švietimo ir mokslo ekspertais siūlo dešimt žingsnių trijose srityse: kokybiškų ugdymo programų, profesionalios vadybos ir mokytojų.
Per 40 įvairių švietimo ir kitų organizacijų palaikomas Švietimo kelrodis siūlomas kaip nacionalinio susitarimo pagrindas. Pasak jo rengėjų, iki šiol Lietuvos švietimo srityje pernelyg dažnai sprendžiamos atskiros problemos, tačiau trūksta bendro susitarimo, kokios sistemos valstybė siekia.
„Kokybiškas švietimas Lietuvoje primena loteriją. Daug lemia tai, į kokią mokyklą vaikas patenka, kas jį moko ir kaip mokyklai vadovaujama. Todėl Švietimo kelrodyje ugdymo programas, mokyklų vadybą ir mokytojų darbą vertiname kartu. Programos apibrėžia, ko vaikas turi išmokti, mokytojas padeda jam to pasiekti, o vadovas sudaro sąlygas mokytojui gerai dirbti. Jei viena iš šių grandžių silpna, nukenčia vaikas“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė.
Kad ir toks pavyzdys: nors mokiniai mokosi pagal tas pačias nacionalines programas, 2025 m. matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą Ignalinos rajone išlaikė 92 proc., o gretimame Zarasų – beveik perpus mažiau, vos 53 proc. mokinių.
Švietimo kelrodyje keliama idėja vienoje nacionalinėje institucijoje sutelkti atsakomybę už ugdymo programas, egzaminus ir mokinių pasiekimų vertinimo kriterijus, kad vaikų žinios skirtingose mokyklose būtų vertinamos pagal bendrus kriterijus. Ugdymo programose turėtų būti mažiau temų, kad mokytojui liktų daugiau laiko padėti vaikams suprasti svarbiausius dalykus ir išmokti juos taikyti. Būtų nuosekliai stebima kiekvieno vaiko pažanga, prireikus teikiama intensyvi pagalba. Daugiau galimybių būtų suteikiama ir gabiausiems mokiniams.
Siūloma suteikti daugiau laisvės mokyklų vadovams valdyti biudžetą ir formuoti komandą. Organizacijos klimatas gali paaiškinti iki 40 proc. jos rezultatų, o iki 70 proc. paties klimato lemia vadovo elgesys. „Deja, šiuo metu beveik kas trečias mokytojas teigia patyręs patyčių iš administracijos arba kolegų, o kas penktas mokinys mokykloje jaučiasi vienišas“, – sako L. Tilvytė.
Dabar 45 proc. pirmosios pakopos pedagogikos studijų absolventų po studijų mokykloje neįsidarbina, o tarp įsidarbinusių kas antras svarsto palikti šią profesiją. Švietimo kelrodžio idėja – keisti mokytojų karjeros modelį: dabartines kvalifikacines kategorijas pakeistų profesinio augimo pakopos, kurios priklausytų nuo mokytojo darbo rezultatų, prisiimtos atsakomybės ir pagalbos kolegoms.
Ne tik komplimentai
Viešojoje erdvėje nauja iniciatyva susilaukė ne tik daug ovacijų, bet ir kritikos. Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas savo paskyroje feisbuke siūlymus vertina taip: „Dauguma šitų „žingsnių“ yra tiesiog apie nieką. Galima be jokių problemų pakeisti mokyklas į bet kokią kitą organizaciją ir mokytojus į bet kokios kitos organizacijos darbuotojus ir visa tai tiks. Pvz.: #5. Ligoninėse kuriama pozityvi darbo ir gydymosi aplinka; #8 Gydytojai darbui rengiami praktiškai, o ne teoriškai; #9. Gydytojai dirba komandoje ir gauna nuolatinę profesinę pagalbą; #10. Gydytojų karjera susieta su darbo kokybe, o ne išdirbtu laiku. Ir taip toliau, ir panašiai. Sorry, chebryte, bet čia yra tiesiog krūva bendrinių blah blah blah su praktiškai nuline pridėtine verte.“
Viešosios įstaigos Mokyklų tobulinimo centro steigėja, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė Eglė Pranckūnienė sako: „Pritariame iniciatyvai, kad įvairios organizacijos susitelkė, vyksta diskusijos. Tačiau pritariame tikrai ne viskam, kas yra tame dokumente.“ Pvz., Švietimo kelrodyje siūloma suvienodinti mokinių pasiekimų vertinimą. „Esame už įtraukųjį ugdymą, kad į kiekvieno vaiko potencialą būtų atsižvelgiama, kiekvienas gautų reikalingą pagalbą. Toks standartizavimas, kad visus matuosime pagal vieną liniuotę, iš esmės prieštarauja įtraukiojo ugdymo sampratai“, – įsitikinusi E. Pranckūnienė.
Lietuvoje dominuoja išorinis mokinių vertinimas, vertinimas pažymiais, tai labai sureikšminama. Pasaulis eina formuojamojo vertinimo link, nebūtinai pažymiais, bet daug dėmesio skiriant grįžtamajam ryšiui, pagalbos suteikimui mokymosi proceso metu, o ne jau ką nors baigus. Pasak ekspertės, yra daugybė tyrimų, rodančių, kad būtent toks vertinimas labiausiai padeda vaikams mokytis, geriau išmokti ir tobulėti.
Seimo Socialdemokratų frakcijos narės prof. Vilijos Targamadzės vertinimu, Švietimo kelrodyje orientacija į pasirinktas sritis sveikintina: atrinktos trys svarbiausios: kokybiškos ugdymo programos, profesionali vadyba ir motyvuoti mokytojai. Neatmestini ir nurodyti dešimt žingsnių, tik, politikės ir švietimo ekspertės nuomone, reikia sisteminio, procesinio ir situacinio požiūrio dermės.
Premjero M. Sinkevičiaus suburta švietimo praktikų, akademikų, moksleivių, ekspertų, politikų darbo grupė švietimo sistemos atnaujinimo gairėms parengti tokį dokumentą planuoja baigti iki kovo.
„Vienas pavyzdžių – švietimo administravimo sistemos kaita į valdyseną. Tai nėra paprasta, tad, nors ir reikia iš esmės keisti švietimo administravimo sistemą, ji turi būti grindžiama pasitikėjimu, o ne kontrole, papildant ją pagalba. Tokia Lietuvoje esanti kontrolė slegia mokytoją, silpnina motyvaciją dirbti, per biurokratizmą atitraukia nuo jo tiesioginio darbo. Be jokios abejonės, biurokratinė našta slegia ir mokyklą – vyksta pelkėjimas, nes dauginasi darbai ir pritrūksta deguonies esminei veiklai“, – aiškina V. Targamadzė.
Pasak jos, lieka nepakankamai aiški ir programų kokybės samprata – ar tikrai tikslinga jas orientuoti į septynias kompetencijas, o gal dera susikoncentruoti į EBPO Mokymosi kompase nurodytas keturias transformuojamąsias kompetencijas: kritinį mąstymą, komunikaciją, bendradarbiavimą, kūrybiškumą? Tai akina daryti technologiniai pokyčiai ir ypač dirbtinio intelekto įtaka mūsų gyvenime.
„Be to, turbūt niekas nenuneigs ir praeitame tūkstantmetyje suformuluotos Geros mokyklos apibrėžties: „Gera mokykla – pamatinėmis humanistinėmis vertybėmis ugdymą grindžianti, prasmės, atradimų ir asmens ugdymo(si) sėkmės siekianti mokykla, kuri savo veikloje vadovaujasi mokyklos bendruomenės susitarimais ir mokymusi.“ Mokykla turi būti kuriama mokiniui, tad jos veikla turi būti prasminga, skatinanti atrasti ir patirti sėkmę. Be to, visa tai reikia grįsti humanistinėmis vertybėmis, o mokyklos veikla turi būti grindžiama ir bendruomenės susitarimais. Tam trukdo pernelyg griežtas mokyklos veiklos reglamentavimas“, – pabrėžia V. Targamadzė. Pasak jos, dominuojantis vadybinis požiūris ne visada dera su ugdomuoju požiūriu ir asmenybės ūgtimi, ypač vertybiniu aspektu.
Seimo pirmininko pavaduotoja, švietimo, mokslo ir sporto eksministrė konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sveikina, kad nevyriausybinis sektorius ėmėsi iniciatyvos: „Gerai, kad yra žmonių ir organizacijų, kuriems rūpi švietimas, kurie analizuoja, teikia siūlymų. Jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) nesiima diskusijos apie švietimo ateitį lyderystės, yra kam tai rūpi.“
Vis dėlto politikė iš savo patirties žino, kad sėkmės ar nesėkmės galiausiai priklauso nuo konkrečių sprendimų, todėl dar reikėtų gerai išanalizuoti, kaip veiktų kiekvienas pasiūlymas.
Ji pateikia kelis pavyzdžius. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Vyriausybės laikotarpiu nemažai lėšų buvo skirta mokytojų kvalifikacijai. Deja, susidurta su problema, kad tik nedidelė dalis mokytojų nori ar mato prasmę dalyvauti įvairiuose mokymuose.
Kalbant apie mokyklų vadybą, tarp TS-LKD Vyriausybės prioritetų buvo aukštesni reikalavimai mokyklų direktoriams, konkurencingas jų atlygis. Tačiau atliepdami dalies vadovų nuomonę, socialdemokratai atsisakė kai kurių elementų dėl jų atestacijos.
Arba ugdymo programos. „Nesakau, kad pastarasis jų atnaujinimas labai geras. Tačiau dėl turinio atnaujinimo vyko ekspertų diskusijos. Politikai čia turi būti moderatoriai, bet ne tie, kurie pasako, kas konkrečiai turi būti programose. Štai neseniai premjero aplinka pasiūlė į programą įtraukti ukrainiečių rašytojo Taraso Ševčenkos kūrybą, kuri be ekspertų ir mokytojų diskusijų, pritarimo ministrės įsakymu tiesiai atsidūrė programose. Mano galva, tai ydinga praktika“, – sako R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Sėkmės rodikliai
Švietimo kelrodžio rengėjai mano, kad jų idėjos gali tapti nacionalinio susitarimo švietimo klausimais kūnu. Tačiau prie panašios misijos jau dirba rugsėjo 1-osios išvakarėse premjero Mindaugo Sinkevičiaus suburta švietimo praktikų, moksleivių, ekspertų, politikų darbo grupė švietimo sistemos atnaujinimo gairėms parengti.
„Kadangi iki kadencijos pabaigos laiko nedaug, sukviesti įvairių sričių atstovai išgryninti, kokie patys svarbiausi darbai, ką dar būtų įmanoma padaryti per šią kadenciją. Tačiau švietimas negali būti tvarkomas kadencijomis, todėl reikėtų susitarti dėl ilgalaikiškesnės švietimo perspektyvos. Kad būtų tęstinumas, reikėtų ko nors panašaus į partijų susitarimą, bet nežinau, kokio tipo dokumentas bus priimtas. Parengti jį numatyta iki kitų metų kovo“, – aiškina darbo grupės narė E. Pranckūnienė.
Tačiau prieš imantis naujų susitarimų būtų prasminga įvertinti, kaip įgyvendinamas galiojantis esamas. 2021-aisiais pasirašyto istoriniu tituluoto politinių partijų susitarimo įgyvendinimo terminas – iki 2030 m. – jau persirito į antrą pusę, tačiau analizės, kaip jis vykdomas ir ar vykdomas, negirdėti, tik girdėti siūlymų jį atnaujinti. Tačiau jei nuolat nestebime, kaip vykdomi esami įsipareigojimai, didelė tikimybė, kad užmarštin nuguls ir nauji.
„Sunku iš esmės vertinti partijų susitarimą dėl švietimo, kadangi jau dvejus metus mums Seimo Švietimo ir mokslo komitete nepristatoma, kaip sekasi jį įgyvendinti. 2021–2024 m. kasmet tam būdavo skiriama laiko ir išsamiai aptariama, kur probleminės sritys, ko trūksta. Šią kadenciją opozicijos vardu ne sykį to prašėme, deja, iš ŠMSM vadovybės – tyla“, – apgailestauja darbo grupėje partijų susitarimui dėl švietimo dirbusi R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
ŠMSM „Kauno dienai“ atsiųstame atsakyme džiaugiamasi, kad dalis susitarime įvardytų sėkmės rodiklių jau pasiekti ir net viršyti, kitų kryptingai siekiama.
Įgyvendintas ir pažadas, kad iki 2024-ųjų pabaigos mokytojų vidutinis darbo užmokestis sudarytų 130 proc., o dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų – 150 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio.
„Vienas ryškiausių susitarimo elementų buvo įsipareigojimas mokytojams ir dėstytojams, tad jų atlygio didinimo lėšos buvo skirtos dar TS-LKD kadencijos valdžioje metu – anksčiau, nei numatyta susitarime“, – primena R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Dar prieš numatytą terminą viršytas siekis, kad iki 2027-ųjų ne mažiau kaip 70 proc. kaime gyvenančių dvejų–penkerių metų vaikų dalyvaus ikimokyklinio ugdymo programoje. Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) duomenimis, 2019–2020 m. tokių buvo vos 46,3 proc., o 2022-aisiais – jau 89,3 proc., 2025-aisiais – 93,4 proc. ŠMSM aiškina, kad tai pavyko pasiekti išplėtus valstybės ir ES finansavimą, teisiškai įtvirtinus laipsnišką perėjimą prie visuotinio ugdymo ir skiriant tikslinę paramą socialinę riziką patiriančių šeimų vaikų pavežėjimui, maitinimui, švietimo pagalbai, ugdymo priemonėms ir kt.
Pasak R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, tikrai iškalbingi procentai. „Tam buvo skiriama daug dėmesio. Tačiau tokie dideli skaičiai gali rodyti ir ką kitą – mažėjantį gimstamumą kaimo vietovėse, tad daryti apibendrinimus iš plikų skaičių būtų sudėtinga. Būtent todėl norėtųsi gilesnės diskusijos su ministerija“, – sako konservatorė.
Susitarime užsibrėžta, kad 2030-aisiais visos mokyklos turės fizines ir virtualiąsias laboratorijas STEAM mokymui. NŠA duomenimis, pasiekta didelė pažanga: 2022 m. laboratorijas turėjo 49,6 proc. mokyklų, o 2025-aisiais – jau 74,5.
„STEAM centrai buvo mūsų kadencijos vienas iš prioritetų, džiaugiuosi, kad jis baigiamas įgyvendinti. Tačiau problemos kyla dėl finansavimo tęstinumo. Kol kas neteko girdėti, kaip ministerija sprendžia šį klausimą: ar pasitelkia savivaldybes, ar kaip nors kitaip“, – sako R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Švietimo kelrodyje siūlomas šešerių metų pradinis ugdymas, naujas mokytojų karjeros modelis, daugiau laisvės mokyklų vadovams valdyti biudžetą ir formuoti komandą.
Planuota, kad 2027-aisiais 35 proc. vidurinio ugdymo programą baigusių asmenų įgis profesinio mokymo kvalifikaciją. Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo augimą – nuo 26,1 proc. (2019 m.) iki 29,5 proc. (2025 m.).
Planuota, kad įsidarbinusių pagal kvalifikacijos lygį per pirmus metus po studijų baigimo dalis nuo visų įstojusių sudarys 60 proc. NŠA duomenimis, tokių absolventų dalis 2025 m. siekė 77,53 proc., o ankstesnių trejų mokslo metų vidurkis buvo 63,2 proc.
Tačiau kai kur tendencijos eina žemyn. Užsibrėžta, kad 2030 m. ne mažiau kaip 35 proc. aštuntą klasę lankiusių mokinių iš žemo socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso šeimų studijuos aukštojoje mokykloje. Remiantis Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, šį rodiklį atitinkančių studentų dalis pastaraisiais metais svyravo: pasirašant susitarimą buvo 25 proc., 2022 m. – 20,7, po metų – 21,7, po dvejų – 17,7, o 2025-aisiais – 18 proc.
„Siekiant padidinti aukštojo mokslo prieinamumą, 2023 m. patvirtinti Aukštojo mokslo socialinės dimensijos plėtros prioritetai ir jų rodiklių aprašas. Įgyvendinamos priemonės apima skatinimą siekti aukštojo mokslo dar mokykloje, antrosios konkursinės eilės stojantiesiems užtikrinimą, tikslines išmokas ir socialines stipendijas, valstybės remiamas paskolas ir absolventų įsitvirtinimo darbo rinkoje stebėseną“, – rašoma ŠMSM atsakyme „Kauno dienai“.
Esmė lieka nuošalyje
Vis dėlto R. Morkūnaitė-Mikulėnienė sako, kad sunku vertinti atskirus skaičius be visumos. „Būtina išsamiai ir kritiškai pasižiūrėti, kaip sekasi įgyvendinti susitarimą, įvertinti, ar toks jis dar reikalingas, ar galime sutarti imtis kitokios formos. Tačiau reikia kalbėtis. Deja, į mūsų prašymus neatsižvelgiama“, – apgailestauja konservatorė.
Kita darbo grupės, rengusios 2021-aisiais pasirašytą susitarimą, narė parlamentarė V. Targamadzė sako, kad jai svarbiau ne rodikliai, ar mokykla atitinka „universalaus dizaino“ reikalavimus, o ar tikrai vyksta įtraukusis ugdymas, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integracija. Be to, nepakankamai akcentuojami socialinės, ekonominės, kultūrinės atskirties vaikai, o tai nemenka problema.
Be kita ko, politikė primena, kad tokiam, koks pasirašytas, partijų susitarimui ji nepritarusi: jos idėja buvo susitarti dėl švietimo vizijos, tada numatyti galimus iššūkius, problemas ir spręsti. „Tačiau laimėjo tada dominavusi pozicija – reikia tartis dėl ko galima susitarti. Tačiau neturint vizijos galimos haliucinacijos ir klaidžiojimai – tai dabar ir matome“, – sako V. Targamadzė.
E. Pranckūnienė atkreipia dėmesį, kad pagal sėkmės rodiklius lyg ir galima sakyti, kad susitarimą puikiai sekasi įgyvendinti, tačiau tie rodikliai – iš labai skirtingų sričių, daug jų fiziniai, materialiniai dalykai, pvz., apie laboratorijų skaičių.
Jos manymu, partijos turėtų susitarti, kiek švietimas yra finansuojamas – kokia dalis BVP jam skiriama, taip pat dėl atlyginimo šiame sektoriuje augimo spartos. „Tačiau susitarime kaip ir nekalbama apie tai, apie ką dabar diskutuojame premjero sudarytoje grupėje, – kad neturime aiškios švietimo strategijos. Įgyvendiname kažkokias programas, visko labai daug, visi bėgame, skubame, kažką darome, tačiau dėl ko visa tai? Galime aptarti, kad turėsime tiek ar tiek laboratorijų, turėsime tą ir aną, tačiau ko mes apskritai visa savo švietimo sistema siekiame? Ką norime ugdyti? Atsižvelgiant į dabartinę pasaulio bendrą situaciją svarbiausia, kad žmonės būtų pilietiški, atsparūs, gebantys pasipriešinti dezinformacijai“, – sako E. Pranckūnienė.
Tačiau, pripažįsta ekspertė, problema, kad esminiai švietimo dalykai sunkiai pamatuojami. Galbūt nebūtinai viską ir reikia kiekybiškai matuoti, juolab ne viską ir įmanoma pamatuoti skaičiais. Kai apsiribojama tuo, kas pamatuojama, esminiai švietimo dalykai lieka nuošalyje.
(be temos)
(be temos)
(be temos)