Garsaus žmogaus pasirinkimas savo noru išeiti iš gyvenimo verčia dar kartą pažvelgti į šį tragišką reiškinį. "Kauno diena" pakalbino psichiatrą, Sveikatos mokslų universiteto docentą Aurelijų Verygą. Likus trims savaitėms iki aktoriaus Vytauto Šapranausko mirties būtent A.Veryga kalbėjo apie tai, kad šiam žmogui būtina padėti.

– Kokiems žmonėms būdinga savo noru pasitraukti iš gyvenimo?

– Tokią socialinę kategoriją, kuriai būtų būdinga ši problema, sunkiai rastume. Pagal savižudybių skaičių pirmaujame ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Dažniausias savo noru iš gyvenimo pasitraukiančio žmogaus portretas – tai vidutinio amžiaus kaime gyvenantis ir daug alkoholio vartojantis vyras. Skaičiuojama, kad Lietuvoje 70 proc. savižudybių įvyksta apsvaigus nuo alkoholio.

– Kodėl?

– Žmogui būdinga mirties baimė. Apsvaigus ta baimė numalšinama, nuslopinama. Yra įvairios statistikos. Paradoksalu, bet pačių gydytojų gana aukštas savižudybių rodiklis. Tai yra tie žmonės, kurie gyvena emociškai sunkų gyvenimą, kuriems tenka matyti daug skaudžių dalykų. Arba specialiųjų tarnybų darbuotojai – policininkai, gaisrininkai, kuriems patiems dažnai tenka susidurti su mirtimi. Tie, kurie svaiginasi, kenčia nuo depresijos, kitų psichikos sutrikimų, kurių tiesioginė išdava neretai būna savižudybė.

– Ar pritartumėte nuomonei, kad savižudybės labiau būdingos jautriems, meniškos sielos žmonėms?

– Tikrai nepritarčiau. Tai iš karto uždeda atspaudą ir atrodo, tarsi šis ryšys būtų neišvengiamas. Lietuvoje yra daug iš gyvenimo pasitraukiančių ne menininkų, ne rašytojų, o paprastų darbininkų ar net darbo neturinčių prasigėrusių vyrų. Tiesa, meniški žmonės yra jautresni. Jie yra šiek tiek kitokie, jie kitaip reaguoja į aplinką. Dėl to jie ir kuria. Visuomenė klaidingai galvoja, kad menininkai – tai besisvaiginantys asmenys, gyvenantys bohemišką gyvenimo būdą. Yra daug nesisvaiginančių ir sėkmingai kuriančių menininkų.

– Vis dėlto negalime atmesti prielaidos, kad yra menininkų, kurie ir svaiginasi, ir sėkmingai kuria, ir pasiekia šlovės viršūnę. Kokią įtaką šlovė, alkoholis daro tam jautriam, meniškos prigimties žmogui?

– Žinomi žmonės – aktoriai, muzikantai, dainininkai – dažnai būna labai geidžiami. Kiti, norėdami su jais pabūti, pasidžiaugti, verčia juos atsidurti tokiose situacijose, kai žinomi žmonės vaišinami, girdomi, ir dažniausiai nemokamai. Patys muzikantai pasakoja apie gerbėjų kvietimus kartu išgerti, ir dalis jų tampa priklausomi nuo alkoholio. Šlovę taip pat visi suvokia skirtingai. Kiti sugeba atsiriboti ir saugoti savo privatumą, nepuola su visais svaigintis.

– Svaiginasi vieni?

– Susiklosto tokia labai įdomi situacija: kai kyla problemų, užuot padėjus į svaigalus įklimpusiems žmonėms, jie dangstomi. Bet tai nėra menininkų fenomenas, taip yra visur. Jei prisigėręs žmogus ateina į darbą, kolektyvas jį išleidžia namo, kažkaip pridengia. Ne padeda tam žmogui, o sukuria tokias nenormalias sąlygas. Tokiomis sąlygomis žmogus sulaukia jo neteisingų poelgių palaikymo. Dažniausiai atsitinka taip, kad dėl sudarytų nenormalių sąlygų geriantieji pagalbos nebeieško. Jie mano, kad viskas yra gerai, kad taip turi būti, kad tai yra neišvengiama.

Besisvaiginantį žmogų yra įprasta laikyti savotišku didvyriu, jam iš ryto virti sultinį, laikyti jį atkentėjusiu kažkokią kančią, užjausti, užuot pasakius jam, kad jis turi didžiulę bėdą ir kad jam būtina ieškoti pagalbos.

– Vis dėlto namiškiai, kenčiantys nuo artimojo alkoholizmo, neretai remia jį prie sienos.

– Taip. Namiškiai remia. Bando žmogų visais įmanomai būdais motyvuoti, tačiau bėda, kad mes į artimųjų – šeimos narių, dažniausiai sutuoktinių – pastabas reaguojame emociškai ir dažniausiai priešiškai, o ne racionaliai. Priimti racionalius sprendimus į alkoholį įklimpusį žmogų paskatina gydytojai, kokie nors kiti autoritetai, o ne šeimos nariai. Pas mus tas gėrimas ar svaiginimasis yra labai palaikomas. Žmonėms įprasta kartu vestis gerti, o jei prasigeria, tai prasigėręs tampa nebereikalingas.

– Lieka vienišas ir ima gerti dėl vienatvės?

– Na taip, susiklosto tokia paradoksali situacija. Verčia gerti, o kai žmogui tai tampa problema, išstumia jį ir palieka. Man įdomu, kodėl žmonės tokie keisti ir neprisiima atsakomybės.

– Tai vis dėlto alkoholizmas yra dalis šlovės kainos? Iš tavęs tikisi, tave dangsto, liaupsina, siūlo darbą. Siūlytojai gal tiki, kad tas žmogus su problema nelieka užribyje ir taip jam padeda?

– Žmogui reikia ne pataikauti ir sukurti sąlygas, kad jis žūtų, o motyvuoti ieškoti išeities.

– Kas atsitinka vidiniame pasaulyje, kad žinomas, garsus, talentingas, pasiekęs šlovės viršūnę talentingas žmogus pakelia ranką prieš save ir taip išsprendžia sau nepakeliamas problemas?

– Aš nesiečiau to pasirinkimo nei su šlove, nei su darbu. Daug žmonių išgyvena tam tikrus emocinius dalykus – nesvarbu, ar tai menininkas, politikas, ar žurnalistas. Visi, sulaukę tam tikro savo amžiaus, pasiekiame savo karjeros viršūnę. Ateina naujų žmonių, atsiranda geresnių. Jeigu taip galvotume, visi turėtų prasigerti ir prisibaigti, bet taip nėra ir taip neturėtų būti.

Emociniai išgyvenimai ir emocinės problemos neturėtų būti sprendžiamos geriant. Yra kitų būdų atsipalaiduoti ir pašalinti emocinę įtampą. Bet tų būdų mes nesame mokomi. Ir ką sako aplinkiniai? Pasiūlo išgerti, nes reikia atsipalaiduoti.

Užuot žmogų pakvietus į šeimą, išsivežus į gamtą, jam pasiūloma išgerti. Natūralu, kad vienišam žmogui, kuris turi priklausomybės, emocinių problemų, ilgainiui tokia situacija baigiasi tragiškai. Bet aš tikrai to nesiečiau su šlove ir pasiekimais.

– Tai – asmeniniai vidiniai išgyvenimai?

– Taip, bet susideda daug kas. Ir tai, kaip elgiasi aplinkiniai. Kiekvienas esame savitas ir patys sprendžiame, ką daryti su savo gyvenimu. Kiekvienas turi savo pasaulį, kuris verda ir į kurį būna sudėtinga įlįsti.