Susana Ketler-Riutkenen: „Kiekvienas vertas meilės“

Šeštadienio interviu apie Dievo malonę, norą padėti ir siekį kovoti

Iš Bavarijos kilusi Susana Ketler-Riutkenen (Susanne Kettler-Riutkenen) į Klaipėdą atvyko prieš ketverius metus.

Pasiryžusi tarnauti Dievui ir žmonėms, tarptautinio religinio judėjimo „Išganymo armija“ vadovė Lietuvoje tada dar nemokėjo nė žodžio lietuviškai, tačiau tai jai netapo kliūtimi atlikti misiją.

Šiandien Susanos vadovaujamame „Išganymo armijos“ bendruomenės centre Tiltų gatvėje kasdien po keliolika klaipėdiečių - suaugusiųjų ir vaikų - gali ne tik pasisemti gyvenimo džiaugsmo, sulaukti dvasinės paramos. Susana neretai tampa vienintelė, kuriai jie, būdami vieniši, gali atsiverti.

- Susana, prieš ketverius metus buvome susitikę, kai Jūs pirmą kartą pristatėte „Išganymo armijos“ veiklą Klaipėdoje. Tada mudviem reikėjo vertėjos, o dabar puikiausiai kalbate lietuviškai. Ar išmokti buvo labai sunku?

- Į Klaipėdą atvykau 2001-aisiais, per Jūros šventę. Lietuviškai pradėjau mokytis nuo pat pirmųjų dienų. Iš pradžių samdžiau mokytoją, nes suvokiau, kad be gramatikos toli nevažiuosiu. Vėliau skaičiau laikraščius, kaupiau savo žodyną, bendravau su žmonėmis. Šiandien kalbos barjero beveik nejaučiu, tačiau gerai žinau: lietuvių kalbos mokymasis - tai mano užduotis visam gyvenimui, reikės nuolat tobulintis. Kiekvieną penktadienį mūsų bendruomenės centre Tiltų gatvėje vyksta pamaldos, kuriose man, kaip „Išganymo armijos“ dvasininkei, tenka skaityti pamokslą. Jį ruošiu ir skaitau lietuviškai. Kolegos pataiso, o aš stengiuosi kiekvieną kartą pasimokyti iš savo klaidų.

- Kas yra „Išganymo armija“?

- Tai tarptautinis judėjimas. „Išganymo armija“ - neatsiejama krikščionių bažnyčios evangelikų dalis, tik jos valdymo sistema ir praktika yra savitos. „Išganymo armijos“ doktrina atitinka pagrindines krikščionių tikėjimo tiesas, o tikėjimo dogmos pabrėžia išganymą - Dievo valią. Tarp „Išganymo armijos“ tikslų - krikščionių religijos skleidimas, švietimo skatinimas, pagalba skurstantiems.

- Kodėl „armija“?

- Atsiliepdami į svarbią krikščionybės tiesą, skelbiančią, kad bažnyčia dalyvauja dvasinėje kovoje, vėlesni „Išganymo armijos“ tarnai pasinaudojo tam tikrais kariuomenės atributais: uniforma, vėliava ir laipsniais. Tai įkvepia ir padeda paskelbti savo siekius, apibrėžti tikslus. Armijai vadovauja įgaliotieji karininkai, pripažįstami dvasininkais. Generolas vadovauja evangelizaciniams renginiams, socialinėms akcijoms, kuriose darbuojasi kadriniai karininkai ir etatiniai darbuotojai, taip pat kareiviai, skiriantys tarnybai savo laisvalaikį. „Išganymo armijos“ karininkai ir kareiviai dėvi uniformas.

- Esate kapitonė, „Išganymo armijos“ Lietuvoje vadovė.

- Taip, tai pirmasis dvasininko karininko laipsnis. Kitas, aukštesnis, laipsnis būtų suteikiamas ne anksčiau nei po 15 metų tarnystės.

- Kodėl Jūs pasirinkote tarnystę būtent „Išganymo armijoje“?

- Maždaug nuo šešiolikos metų tvirtai žinojau, jog norėčiau dirbti socialine darbuotoja. Šioje srityje daugiausiai galimybių rūpintis žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Tačiau mano pirmoji specialybė buvo daug „sausesnė“ - valstybės tarnautoja. Aš vienoje įstaigoje dirbau su dokumentais, kurie reikalingi įdarbinant mokytojus. Mano darbas buvo apskaičiuoti ir išmokėti mokytojams algas. Dirbdama išlaikiau brandos egzaminus, nes tada turėjau dar tik vidurinį išsilavinimą. Po penkerių metų valstybės tarnybos supratau, kad tikrasis mano pašaukimas yra visai kitoks. Aš norėjau iš tiesų padėti žmonėms. Todėl išėjau iš pirmosios savo darbovietės, pradėjau studijuoti socialinį darbą. Kol mokiausi, dirbau valytoja, kitus atsitiktinius darbus, kad galėčiau sumokėti už studijas. Vėliau, kai jau teko atlikti praktiką Fraiburgo psichiatrijos ligoninėje, sužinojau apie „Išganymo armiją“. Šis judėjimas apima visa tai, kas, mano įsivaizdavimu, ir yra tarnystė žmogui. Tuomet tapau „Išganymo armijos“ praktikante, vėliau tikrąja nare ir dirbau socialine konsultante - bendraudavau su žmonėmis, kurie ateidavo į mūsų centrą Fraiburge paramos. Visame pasaulyje žmonės turi panašių problemų - kenčia dėl nesutarimų su artimaisiais, nesugeba susigrąžinti noro gyventi, praradę darbą, būstą, skursta, elgetauja.

- Kas Jus paskatino atvykti į Lietuvą?

- Kai sužinojau, kad esu siunčiama tarnauti į Lietuvą, pamaniau: arba tai keista mano tuometinio „Išganymo armijos“ viršininko idėja, arba tai Dievo valia. Dabar matau, kad tai iš tiesų buvo Dievo valia. „Išganymo armijoje“ tokia sistema, kad vyresnieji gali nuspręsti, kur ir kuris karininkas atliks tarnystę. Man pasakė: tu keliausi į Lietuvą, ir davė dešimt dienų apsispręsti. Man tai buvo staigmena. Tiesa, žinojau apie Lietuvą, tada Vokietijoje daug kam buvo įdomūs su nepriklausomybe susiję perversmai jūsų šalyje. Buvau susirūpinusi, kad nemoku kalbos. Vis dėlto apsisprendžiau vykti: suvokiau, kad nėra svarbu, kur tarnauti žmonėms - Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Afrikoje ar kur nors kitur.

- Koks buvo pirmasis įspūdis apie klaipėdiečius, miestą?

- Gerai prisimenu. Man pasirodė, kad žmonėms neįdomu, kaip sekasi kitiems, kurie čia pat, greta. Jei tas „kitas“ nepriklauso šeimai, draugų ratui - tai jis ir neįdomus. Pamenu, kaip mane šokiravo viena situacija: pamačiau, kaip vienas žmogus, išeidamas iš centrinio pašto, nė neatsigręždamas paleido po savęs duris - kone kitam į kaktą. Tai reiškia - aš einu, o po manęs - viskas vis vien.

- Jūs stengiatės padėti ir Klaipėdos benamiams, dauguma jų gyvena tiesiog ant grindinio. Kiti juos vadina „bomžais“.

- Tai negerai. Yra skirtumas, kai apie žmogų sakome „bomžas“, ir kai - „benamis“.

- Koks skirtumas?

- „Bomžas“- tai tarsi „nurašytas“, niekam nereikalingas, visų apleistas, paniekintas žmogus. Tokių žmonių nėra, tiesiog negali būti. Taip kalbėti apie žmogų nedera, kiekvienas vertas pagarbos. Blogiausia, kad toks aplinkinių požiūris į vargšus jiems atima viltį ką nors keisti gyvenime. Kai patekęs į sunkias gyvenimo aplinkybes žmogus jaučia, kad dar bent kas nors su juo kalba ne kaip su „bomžu“, o kaip su žmogumi, jis atgauna norą keisti savo gyvenimą, lipti iš tos duobės, į kurią pateko.

- Kaip padedate sąvartyne gyvenantiems žmonėms?

- Mes neskatiname jų ten gyventi, likti. Kaip žinote, po metų kitų sąvartyną teks uždaryti. Sieksime, kad per tą laiką kuo daugiau ten dabar gyvenančių žmonių turėtų asmens tapatybės dokumentus. Tik labai gaila, kad vis dėlto nemažai tarp sąvartyno gyventojų dar gyvena iliuzija, jog, uždarius sąvartyną, jie ir toliau galės ten pasilikti. Arba sako: eisiu gyventi pas gimines. Labai abejoju, ar giminaičiai, kurių jie nematė dešimt ir daugiau metų, juos priims. Aš manau, kad tie žmonės tik paskutinę dieną, kai stovės prie užrakinto sąvartyno vartų, suvoks: tai viskas, jie čia nepageidaujami.

Mūsų pastangomis tapatybės korteles pastaraisiais metais gavo 25 žmonės, senatvės pensijas - 3, deklaravo gyvenamąją vietą - 40 žmonių, įsiregistravo darbo biržoje - 15. Be to, vieną kartą per savaitę bendraujame su žmonėmis, dalijame maisto produktus, felčeris savanoris suteikia medicinos pagalbą. Mums svarbu, kad mūsų pagalba būtų naudinga žmonėms. Kadangi mes žinome, kad drabužių sąvartyne yra daug, todėl mes jų ten nevežame. Tik, jei reikia, konkrečius žmones aprūpiname žiemine, šilta apranga. Noriu pabrėžti, kad vaikams niekada nieko į sąvartyną nevežtume, nes nenorime juos paskatinti atvykti į sąvartyną.

- Atvykote į Klaipėdą kaip Susana Ketler, o dabar esate Susana Ketler-Riutkenen. Ištekėjote?

- Taip, prieš pusantrų metų. Mano vyras Olegas gimęs ir augęs Klaipėdoje, mišrioje šeimoje. Iš senelio pusės jo giminėje yra suomių. Vyras - taip pat socialinis darbuotojas, jis dirba Klaipėdos nakvynės namuose. Viena mano draugė, sužinojusi, kad išteku, juokavo: „Nemaniau, Susana, kad turėsi laiko dar ir su vyru susipažinti“. Tačiau iš tiesų tai mudu su Olegu ir susipažinome, galima sakyti, darbo metu.

- Kur dabar Jūsų namai labiau: Lietuvoje ar Vokietijoje?

- Ir pati savęs to kartais klausiu. Kai nuvykstu į Vokietiją, ten man jau atrodo viskas keista, gana svetima. Kita vertus, ir čia, Lietuvoje, kitiems vis dar esu ir tikriausiai visad būsiu užsienietė. Vis dėlto mano namai čia.

Čia mes kuriame savo gyvenimą su Olegu. Kai jis pasakoja man apie savo vaikystę, šeimos tradicijas, gyvenimą, kaskart sužinau ką nors nauja ir apie jūsų šalį. Namuose bendraujame tik lietuviškai - tai vienintelė mūsų bendra kalba. Aš esu laiminga ir dėkinga Dievui, kad mano gyvenimas susiklostė kaip tik taip.