Sudėtingi vaikai: kodėl gatvės pamokos juos vilioja labiau nei mokyklos suolas?

Mokslo metai baigėsi, tačiau sudėtingi vaikai niekur nedingo. Kaip sugrąžinti jų meilę mokyklai, kad artėjantis rugsėjis virstų švente, o ne prakeiksmu. Specialistų teigimu, tai nelengva.

Rizikos grupė

Įsivaizduokite, jūs esate mokytojas. Nesvarbu, lietuvių kalbos, biologijos ar matematikos. Kasdien bendraujate su dešimtimis moksleivių – ramių arba sunkiai išsėdinčių vienoje vietoje, garsiai reiškiančių savo nuomonę arba besąlygiškai sutinkančių su jūsiške.

Kai kalbate, Elzė (vardas sugalvotas), kaskart pritariamai linksi galvą. Vakare stropiai ruošia namų darbus, o pamokoje į bet kokį klausimą atsako pakelta ranka. Vos per kelis suolus nuo jos – Rokas (vardas taip pat sugalvotas), berniukas, mokykloje pasirodantis kaip jaunas mėnulis. Be rašiklio, užduočių sąsiuvinių ir be kuprinės.

"O kam visa tai?" – žinodamas, kad ryt ir poryt jo nebus mokykloje, veikiausiai atsakys Rokas.

Klasiokai bėglio vengs, o mokytojai pavadins nepatogiu vaiku, nevertu jų laiko sąnaudų. Grįžęs namo Rokas taip pat nepajėgs konkuruoti su užstalės svečiais, užvaldžiusiais jo tėvų dėmesį.

"Kai kalbame apie tokius vaikus, dažniausiai juos įvardijame rizikos grupės vaikais. Tiesa, tai yra labai plati sąvoka, į kurią įeina vaikai gatvėje ir vaikai iš gatvės", – pastarieji, anot Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Socialinių mokslų daktarės Giedrės Misiūnienės, gyvena, dirba ir miega gatvėje. Visai nepalaiko ryšių su tėvais arba bendrauja itin ribotai.

Vaikai gatvėje palaiko ryšius su savo šeima, naktį grįžta į namus, tačiau dienomis būna ant asfalto – kompiuterinių žaidimų salonuose, gyvenamųjų namų rūsiuose, prekybos centruose ir kitose panašiose vietose. Jie nelanko socialinių institutų, tokių kaip mokyklos ar dienos centrai, o dėl skurdo šeimose fragmentiškai eina į gatves užsidirbti.

Vaikai sako: "Atkreipkite dėmesį į mane!" Tačiau net ir atkreipę dėmesį mes neturime kur jų nukreipti ir kaip padėti.

Begalė institucijų

"Pirmiausia kyla klausimas, kodėl vaikas atsiranda gatvėje?" – priežasčių, pasak socialinių mokslų daktarės, toli ieškoti nereikia.

Jos glūdi šeimose, gyvenančiose materialiniame ir dvasiniame skurde, taip pat sistemoje, kuri varoma fragmentine pagalba, bet ne ilgalaike partneryste su atitinkamomis institucijomis.

"Pastarųjų begalė – psichologai, logopedai, specialieji pedagogai, mobiliosios komandos, vaiko teisių apsaugos tarnyba, nepaisant išvardytos gausos, G.Misiūnienės teigimu, pagalba iki vaiko ateina labai sunkiai. – Tarkim, mokytojas pastebėjęs priežastį, kad kažkas yra ne taip, ieško būdų, kaip padėti vaikui, bet susiduria su pirma problema – psichologinės pagalbos poreikis yra labai didelis ir patenkinti jo neįmanoma. Įsivaizduokite, vaikų krizių centruose Lietuvoje yra tik dešimt lovų. Kaip į jas sutalpinti visus ir suteikti skubią pagalbą, kai vaikas save žaloja."

Beje, savęs žalojimo atvejų, kai vaikai piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ar tiesiogine žodžio prasme kelia prieš save ranką, masiškai daugėja. Taip jie esą kalba apie blogą savijautą, nesaugumo jausmą, nutrūkusius emocinius ryšius su artimiausiais žmonėmis.

"Vaikai sako: "Atkreipkite dėmesį į mane!" Tačiau net ir atkreipę dėmesį mes neturime kur jų nukreipti ir kaip padėti", – kalbėjo G.Misiūnienė.

Grąžina savivertę

Pagalba reikalinga ne tik sudėtingiems vaikams, bet ir jų tėvams. Pastariesiems galbūt net labiau, mat jie yra pradžių pradžia – žmonės, kurie savo elgesiu atžaloms rodo pavyzdį.

"Sakykime, vaikų dienos centre vaikas mokomas pačių elementariausių dalykų – nuo rankų plovimo iki blynų kepimo. Grįžęs namo jis mato senąją aplinką, todėl nebežino, kas yra gerai, o kas – blogai. Tėvai vaikui – autoritetai, todėl jam kyla klausimas, kodėl, tarkim, mokykloje ar kituose socialiniuose institutuose jis turi laikytis tam tikrų taisyklių? – G.Misiūnienės įsitikinimu, bendraujant su šeimomis, mokant jas socialinių įgūdžių, suteikiant psichologinę pagalbą, darbas su vaiku būtų kur kas produktyvesnis. – Kaip aš sakau, ši karta yra pašalpininkų karta, todėl mokytojas turi mokyti vaiką pasirinkti specialybę ir aiškinti, kad darbas ir mokslas yra vertybė. Tai yra sunku, nes šeimoje vaikas to nemato."

Kodėl vaikai nelanko ugdymo įstaigų? Kodėl gatvės pamokos juos vilioja kur kas labiau nei mokyklos suolas? G.Misiūnienė darsyk atsigręžė į šeimas.

"Kaip ir sakiau, dažniausiai šie vaikai yra iš pažeidžiamų šeimų, kuriose vyrauja skurdo kultūra, kur jie mato prastus santykius. Įžvelgti pozityvą kitur jiems yra labai sunku. Tokie vaikai mokykloje ima jausti atotrūkį, jiems ten darosi sunku, todėl galiausiai jie nusprendžia rinktis kitą kelią – nutraukia ryšius su ugdymo įstaiga", – pašnekovė gūžčiojo pečiais.

Vėliau prie vaikų protesto prisideda ir daugiau veiksnių – pedagogų nenoras bendrauti su tokiais vaikais arba neišmanymas, kaip jiems padėti. Pedagogai nežino, kaip reaguoti, kai yra kritinės situacijos, todėl pasigirsta istorijų apie kabinete užsirakinusį sudėtingą vaiką, kuris pajutęs patalpų baimę iššoko iš antrojo aukšto.

Išgelbėk bent vieną

Grąžinti vaikus į visuomenę ir mokyklos suolą yra ganėtinai sudėtingas procesas, kuriame mokytojui tenka nemenkas vaidmuo. Jei į vaiką jis žiūrės taip, kaip į likusią masę, susidurs su pasipriešinimu ir konfrontacija.

"Šiems vaikams mokytis ir priprasti prie mums įprastų taisyklių yra labai sunku. Dažniausiai reikalingas ir ilgalaikis gydymas, ir visapusė pagalba ieškant geriausių būdų, kaip kuo efektyviau gatvės vaiką ir jo šeimą perorientuoti į pozityvią socialinę ir edukacinę erdvę. Vieno ar kelių specialistų pagalbos dažnai neužtenka, tad telkiamos socioedukacinės pagalbos grupės, komandos, taikančios kompleksines poveikio priemones. Šis modelis savivaldybės lygiu jau funkcionuoja, tačiau pagalbos specialistų poreikis ir kokybės klausimai vis dar labai aktualūs. Kiek tokia komanda yra susitelkusi, bendradarbiaujanti, kokias prisiima atsakomybes? Kaip vyksta monitoringas stebint rizikos grupei priklausančio vaiko socialinius, psichologinius, edukacinius pokyčius?" – G.Misiūnienė palietė dar vieną problemą – socialinių pedagogų trūkumą.

Probleminių situacijų daugėja, švietimo pagalbos poreikis auga, o specialistų pajėgos labai mažos.

"Remiantis LEU Socialinio ugdymo katedros vykdytais longitudiniais tyrimais ir pasaulio patirtimi, vienam socialiniam pedagogui turėtų tekti apie 200 vaikų, deja, Lietuvoje vienam socialiniam pedagogui tenka dvigubas krūvis – 400 mokinių", – pečiais gūžčiojo moteris. – Esame maža šalis, galėtume gyventi kaip Šveicarijoje."

Anot pašnekovės, socialiniai pedagogai bejėgiai, nes situacijos tampa vis labiau nenuspėjamos, problemos sudėtingesnės.

"Mums reikia keisti bendravimo kultūrą. Nediferencijuoti, neklijuoti etikečių. Visiems smagiau dirbti su gabiais, sėkmės lydimais vaikais, o ne su tais, kurie turi kitokių poreikių, elgesio ar emocinių sutrikimų, – G.Misiūnienė kvietė į tokius vaikus žiūrėti ne kaip į konkrečios šeimos skaudulius, o kaip į bendruomenės narius. – Yra posakis, kad išgelbėjęs vieną vaiką išgelbėji pasaulį. Šiuo atveju tai labai tinkami žodžiai."



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
Kam jiems tas mokslas, kam prievarta JEI Seimo juodoji Š** PAREIŠKĖ kad jų teisės aukščiau visų kitų (iki teisės užmušt prieš juos nesiskečiančias merginas).

Kontroceptiniai

Kontroceptiniai portretas
vaikai,kurie nepageidauti atejo i si pasauli - protestuoja pries viska.

Labai primityviai parašyta - kalti tėvai

Labai primityviai parašyta - kalti tėvai portretas
Mūsų kaiminystėje- Savivaldybės vaikų namų butukas. Atrodo, pamaitinti ir aprengti, bet keliolikiniai neina į mokyklą, trankosi gaujose naktimis, panašūs į apsinešusius nuo kažko. Baisu šalia gyventi ir vaikus į kiemą išleisti. Kokios pagalbos reikia Savivaldybei ?
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių